Lietuvos URM Budrys, būdamas ne diplomatu, o kariškiu diplomatijos šefo poste, nesugeba suvokti, kad maža valstybė veiksmus tarptautinėje arenoje gali atlikti tik suderinusi juos su savo kaimynais ar sąjungininkais.

Tuo tarpu tai, ką stebime dabar, protu paaiškinti neįmanoma. Lietuva imasi staigių, nesuderintų, vienasmenių sprendimų, kad nubaustų kaimynų diktatorių uždarydama sienas, bet iš to gauna dvigubą antausį, yra priversta gėdingai sienas vėl atidaryti ir derėtis dėl vis dar ten likusių fūrų ir vairuotojų.

Kaimynai latviai ir lenkai į tokią Budrio URM spontaniką reagavo mus, liaudiškai tariant, "padūchindami". Patys atidarė papildomus punktus su tikslu nuvilioti anksčiau per Lietuvą ėjusius transporto srautus.

Taigi, skaičiuojam viščiukus: kaimynų režimui jokios esminės žalos nepadaryta, jų pyktis ir resursai neabejotinai dar labiau sutelkti gadinti mums gyvenimą. Kaimynai iš mūsų juokiasi, verslai skaičiuoja nuostolius, valdžia subsidijas, o ateities perspektyvos transporte miglotos, mat šią bepročių valstybę visi mėgins apeiti ir nemalonumų išvengti.

Gabrielius Landsbergis jau metai kaip iškeliavo anapus kontinento, bet jo dvasia liko URM kėdėje ir tęsia savo vadinamosios vertybinės politikos misiją, nekreipiant jokio dėmesio į tai, kad tikslų tokia politika nepasiekia, o Lietuvos žmonių gerovę griauna. Turime šaly dar gyvų socialdemokratų ar jau vienpartinė sistema esam? 

Mūsų šalis tapo kvailių su iniciatyva įkaitais.