Lietuvos atstovas Europos Komisijoje Andrius Kubilius siūlo kurti Europos Sąjungos karines pajėgas. Toks siūlymas neišvengiamai reiškia ir siūlyma galutinai federalizuotis Europos sąjungai, suverenumo likučius valstybėms narėms perduodant Briuseliui.
Ši idėja dažniausiai pateikiama kaip saugumo klausimas: esą bendra kariuomenė sustiprintų Europos gynybą, leistų efektyviau naudoti resursus, padidintų žemyno strateginę autonomiją nuo sunkiai prognozuojamos JAV. Tačiau už šių pasiūlymų slypi ir kur kas platesnis politinis projektas – Europos federalizacija.
Istoriškai kariuomenė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Ji simbolizuoja ne tik teritorijos gynybą, bet ir politinę bendruomenę, kuri pati sprendžia savo likimą. Todėl kai kalbama apie Europos armiją, neišvengiamai turime kalbėti ir apie galutinį politinės galios perkėlimą iš nacionalinių sostinių į viršnacionalinį centrą.
Didžiosioms valstybėms toks procesas gali atrodyti patrauklus. Federalinėje sistemoje jos išlaiko realią įtaką dėl ekonominio, demografinio ir politinio svorio. Tačiau mažosioms valstybėms situacija yra iš esmės kitokia. Federalizacija neišvengiamai reiškia sprendimų centralizaciją, kuriame mažesni politiniai vienetai praranda galimybę savarankiškai formuoti savo politiką.
Tačiau Europos armija be federacijos negalima. O ją įgyvendinus, Lietuvos Seimas liktų nuošalaus rajono savivaldybės lygio institucija. Bet kokie mūsų protestai prie Seimo netektų prasmės, o reali lietuvių politinė įtaka Briuselyje liktų minimali.
Dar daugiau, palaikyti eurofederalistines idėjas lietuviai viliojami ne tik saugumo garantijomis, bet ir stipresnės imperijos spindesiu. Pasakojama, kad visoms šalims narėms atsisakius suverenumo pavyks sukurti tokią sąjungą, kuri galės konkuruoti su JAV arba Kinija, juo labiau su Rusija.
Bet čia verta klausti: ar dominuoti pasaulyje yra Lietuvos siekis? Esminis nedidelės šalies siekis yra padėti savo tautai išlikti. Globalus dominavimas tikrai yra prancūzų ir vokiečių siekis, kurie labai norėtų sutelkti ES resursus taip, kad galėtų parodyti Amerikai ir Kinijai jos vietą. Bet kodėl vardan stipresnės Europos Lietuva turėtų atsisakyti savo esminio išlikimo įrankio - valstybingumo?
Mažųjų valstybių istorija dažnai pažymėta okupacijomis, priverstinėmis integracijomis ir imperijų spaudimu. Būtent todėl nacionalinis suverenitetas joms nėra abstrakti politinė sąvoka – tai išlikimo sąlyga.
Tai nereiškia, kad Europos valstybės neturėtų bendradarbiauti gynybos srityje. Priešingai – koordinacija, bendri projektai, karinė integracija tam tikruose sektoriuose gali būti naudingi. Tačiau bendradarbiavimas nėra tas pats, kas politinė unifikacija. Bendradarbiavimas leidžia valstybėms išlaikyti suverenitetą, o federalizacija jį sunaikina.
Mažosioms valstybėms svarbiausias klausimas turėtų būti paprastas: ar siūlomas modelis stiprina jų gebėjimą išlikti kaip politinėms bendruomenėms? Jei atsakymas yra neigiamas, tuomet verta labai atsargiai vertinti skambius projektus, kurie žada efektyvumą, bet kartu keičia politinės tvarkos pamatus.
Europos istorija rodo, kad mažų tautų išlikimas retai būdavo savaime suprantamas dalykas. Jis visada priklausė nuo politinės valios ir gebėjimo išsaugoti savo valstybingumą. Todėl prieš kuriant Europinę armiją ir žengiant federalizacijos keliu verta paklausti: ar kuriame Europą, kurioje mažos valstybės gali klestėti, ar Europą, kurioje jos ištirpsta?
Skaityti komentarus