Vasarą, būdamas prie jūros, turiu visą eilę tradicijų, kurių kasmet stengiuosi laikytis. Viena jų yra kelionė dviračiais nuo Palangos iki Olando kepurės. Atstumas nėra didelis, o važiuoti nuostabius vaizdus siūlančiu dviračiu taku yra vienas malonumas. Tokių nuostabių medumi kvepiančių pajūrio pievų, kaip važiuojant šiuo taku retai kur galima sutikti.

Nuvažiavus kiek daugiau, nei pusę kelio dviračių takas atveda prie šalia esančio Plazės ežero. Plazė - ledyninės kilmės ežeras, susiformavęs maždaug prieš 10 tūkstančių metų šalia Baltijos jūros. Giedrą dieną nuo ežero pakrantės galima įžvelgti horizonte raibuliuojančią Baltijos jūrą. Jame paukščių migracijos metu rudenį ir pavasarį galima pamatyti ir išgirsti daugybę paukščių. Plazės ežeras yra migruojančių sparnuočių poilsio vieta, todėl čia regioninio parko lankytojų patogumui yra pastatytas paukščių stebėjimo namelis, kuriame net lietui lyjant galima stebėti ežere verdantį gyvenimą. Jame ir apylinkėse yra daugybė kormoranų.

Jie ir paskatino mane parašyti šį tekstą. O jis yra apie mokslo lankstumą, kurį aš mieliau pavadinčiau prisitaikėliškumu ar net parsidavimu už pinigus. Jei dar yra nepamiršusių pseudopandemijos, tikriausiai sutiksite, kad mokslas jos metu patyrė nepaprastai didelius reputacinius nuostolius. Kaip grybai po lietaus pradėjo dygti visokie pseudomokslininkai, kurių baugūs tekstai ir graudūs veidai užpildė interneto portalus ir visas įmanomas teisingas televizijas. Visi kasiulevičiai, striogos, usoniai, žvirblienės, kalibatai, zemliai-balevičiai ir kitas kovidiniais pinigais pašertas „mokslo” planktonas nuo ryto iki vakaro transliavo mums nesibaigiančiais giesmes apie eksperimentinio marmalo, kurio veikliausia visada būdavo sekanti dozė, begalinę naudą ir visuotinį gėrį. Praėjus daugiau, nei metams visi, kas nėra akli puikiai mato, kiek daug šitie „mokslininkai” net nerausdami melavo mums.

Deja, tai tikrai ne pirmas kartas, kai mokslas ir mokslininkai nesunkiai keičia savo nuomonę pagal situaciją. Būtent taip atsitiko ir su kormoranais. Visai neseniai, gal kiek daugiau, nei prieš dešimtmetį pilna burna buvo šaukiama, kad tai invazinis paukštis, daug labiau, nei IKEA ar Gentviliuko ministerija niokojantis mūsų miškus ir maistui sunaudoja labai didelius kiekius žuvies, todėl juos reikia visais įmanomais būdais naikinti. Štai teksto, pasirodžiusio Delfi portale 2014 metais antraštė teigia ir klausia: „Kormoranai – gamtos žudikai: už ką juos turėtume mylėti?” Tame pačiame tekste yra sakoma: „Kormoranai Lietuvoje nesuprasti ir nemylimi. Kuršių nerijoje, ties Juodkrante įsikūrę paukščiai baidomi iš lizdų, buvo net drastiškų siūlymų šaudyti ir naikinti šiuos jūros paukščius dėl jų daromos žalos miškams ir žvejams verslininkams.” O štai citata iš kito teksto apie nuožmią kovą su šiais paukščiais: „Juodkrantės pašonėje savaitgalį aidėjo ornitologo paleisti šūviai, o į dangų kilo juodi paukščiai – kormoranai, sergintys kiaušinius, iš kurių tokiu metu jau turėtų ristis jaunikliai. Siekiant sumažinti šių paukščių populiaciją, kormoranai iš lizdų vaikomi jau daugiau kaip 15 metų.”

Praėjo keli metai ir mokslininkai pakeitė kryptį 180 laipsnių kampu. Štai citata iš praėjusių metų straipsnio apie kormoranus: „Jau prieš gerą dešimtmetį Juodkrantės kolonijoje atliktas tyrimas pateikė informacijos apie kormoranų mitybą, kurioje dominavo įprastos, Kuršių mariose gausios žuvys, kurių ilgis daug mažesnis negu žvejų gaudomų žuvų. Vidutiniškai 12 cm kuojos, ešeriai, pūgžliai tikrai nėra nei žvejų verslininkų, nei žuvų pirkėjų, nei žvejų mėgėjų tikslas, tačiau jiems vis tų žuvų kormoranams gaila.” Tame pačiame tekste paneigiama ir ilgai įrodinėta tiesa, kad šie gražūs ir labai įdomūs paukščiai yra invaziniai. Negana to, teigiama, kad kormoranus galima vadinti gamtos inžinieriais, mat įsikūrus jų kolonijoms, palengva keičiasi visa aplinka – kuriama nauja ekosistema.

Pajūrio regioniniame parke aplink mano minėtą Plazės ežerą perintys kormoranai maitinasi išskirtinai tik jūroje, jie neskrenda į Kuršių marias. Jų mityboje dominuoja grundalai – menkavertės nevietinės ir naujos mūsų pajūryje žuvys iš Juodosios jūros regiono. Jos pastebėtos maždaug prieš 20 metų ir nuo to laiko sparčiai išplito, jų gausu, ypač jūroje virš akmenuoto dugno. Žinoma, jog kormoranai gaudo jas nuo pavasario iki pat vėlyvo rudens ir efektyviai sumažina jų gausą, kas yra labai gerai, nes ši žuvų rūšis yra konkurentė vietinėms ir mums įprastoms žuvų rūšims.

Lygiai tokia pati situacija buvo ir su pajūrio augalu, skirtu sutvirtinti kopas - muiline guboja. Puikiai pamenu, kai visa pakrantė buvo apstatyta įspėjimais, kad nuskynus šį gražų kopas puošiantį augalą galima gauti nemenką piniginę baudą, nes tai saugomas augalas. Ką mes matome šiemet? Štai antraštė iš Aplinkos apsaugos ministerijos tinklalapio: „Muilinės gubojos: pajūryje skinkite kuo daugiau, raukite iš želdynų.” Pasirodo, kaip atvirkščiai, nei kormoranų atveju dabar mokslas įrodė, kad tai yra invazinis augalas ir baudos jau yra skiriamos už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą. Šiandien tos baudos gyventojams siekia nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Kaip greitai ir lanksćiai mokslas keičia nuomones. Mes tik spėkime baudas mokėti.

Pavyzdžių, kuomet mokslas keičia savo nuomonę pagal užsakovą ar situaciją yra begalė. Ar tai kelia mokslo ir mokslininkų prestižą? Akivaizdu, kad ne. Ar lankstumas moksle ir ne tik moksle yra gerai apmokamas? Nenuginčyjamas faktas. Ar sukelia juoką besąlygiškai tikintys mokslu „trastsajenceneriai”? Man - taip. O jums?