Kiras ne visada atskrenda todėl, kad būtų alkanas. Būna dienų, kai jie net nepažiūri į maistą. Nutupia ant pievos ar terasos grindų, stebi medžius ir mane. Kartais tiesiog nusileidžia ant žolės ir guli. Valandą, kartais ir ilgiau. Keista ir netikėta ši mūsų draugystė: be žodžių, be pažadų.

Prieš kelias dienas pagavau save galvojantį, kad šie gražūs laukiniai paukščiai manimi pasitiki labiau, negu daugelis žmonių vieni kitais. Ir tada paklausiau savęs – o kas iš tiesų pasikeitė? Ar kirai tapo drąsesni? O gal žmonės tapo geresni?

Tikriausiai nei viena, nei kita. Pasikeitė mus supantis pasaulis. Mes jau senokai pastebime, kad gyvūnai vis dažniau ateina į miestus. Matėme vaizdo įrašus, kuriuose tarp daugiabučių klaidžioja briedis, mieste lankosi meška, degalinėje stovi stirna, o gatvę ramiai kerta lapė. Stebimės, fotografuojame ir įrašais dalijamės socialiniuose tinkluose.

Tik kažkodėl retai susimąstome, kad tai ne jie ateina pas mus. Tai mes atėjome pas juos, į vietas, kurios ilgus metus priklausė jiems. Kadaise ten, kur šiandien stovi prekybos centrai, automobilių stovėjimo aikštelės ar nauji kvartalai, buvo miškai. Ten kažkas gyveno dar gerokai anksčiau už mus. Mes iškirtome medžius, nusausinome pelkes, ištiesinome upes, sužymėjome žemėlapiuose naujus sklypus ir pavadinome tai pažanga. O paskui pradėjome stebėtis, kad laukiniai gyvūnai nebesupranta, kur baigiasi jų saugus pasaulis.

Kai kertamas senas miškas, dažniausiai girdime apie investicijas, kai tiesiamas naujas kelias – apie ekonominę naudą, o kai žudant sengirę plečiamas karinis poligonas – apie valstybės saugumą. Visa tai gali būti svarbu ir dažnai gal ir net būtina.

Tačiau mes beveik niekada nekalbame apie gyvūnus, kurie neturi balso, apie lizdus, kurių nebeliko, apie urvus, kurie užpilti žemėmis. Apie šimtus metų mintus žvėrių takus, kurie vieną rytą baigėsi tvora arba asfaltu. Mes įpratome viską matuoti pinigais: kiek kainuos, kada atsipirks, kiek sukurs darbo vietų ir padidins bendrąjį vidaus produktą, kurį vėl lengva ranka ištaškysime gynybai ir tarpininkams.

Bet yra dalykų, kurių vertės neįmanoma apskaičiuoti. Kiek verta sena šimtametė pušis, kurioje dešimtmečius peri paukščiai? Kiek verta pieva, kurioje dūzgia bitės? Kiek verta tyla, kurią gali išgirsti tik miške? Kadangi negalime to įrašyti į kaštų ir naudos skaičiavimų lentelę, apsimetame, jog tai neverta nieko.

Gamta šiandien pralaimi beveik visas derybas su žmogumi, nes neturi turtingų lobistų, kurie kojomis atidarinėja duris į parsidavusių valdininkų ir nupirktų politikų kabinetus. Gamta neturi reklamos biudžetų ir profesionalių advokatų, pasiruošusių ją ginti šioje nelygioje kovoje su pinigais.

Gamta neturi balso. Už ją kalba tik vėjas ir kartais – paukščiai. Dar rečiau – vienišas žmogus, kuris dar nepamiršo gamtos šauksmo ir bando stoti į pasmerktą kovą su parsidavusiais politikais ir verslininkų pinigais.

Tas gražuolis kiras, kuris jau trečius metus atskrenda pas mane, nieko nežino apie politiką, apie milijoninius projektus, europinius fondus ar ekonomikos rodiklius. Jis atskrenda pas mane, nes jam tereikia labai nedaug – vietos, kur būtų saugu nutūpti. Kaip ir kiekvienam mūsų.

Kirų draugystė man primena labai paprastą dalyką. Mes dažnai su patosu sakome: „Saugokime gamtą”. Bet kuo ilgiau aš apie tai galvoju, tuo geriau suprantu, kad mes turime saugoti ne gamtą. Mes, žmonės privalome saugoti save. Nes jei išnyks miškai, upės, paukščiai ar pievos su bitėmis, Žemė vistiek ir toliau suksis aplink Saulę. Ji išgyvens ir be mūsų, nes gyvasis pasaulis dažnai randa būdą atsigauti, tačiau prarastų rūšių žmogus jau nebesugrąžina. O žmogaus pasaulis taps gerokai skurdesnis ir vienišas.

Yra dar vienas dalykas, kurio mane išmokė mano bičiulis kiras. Aš jo neprisijaukinau, nebandžiau pagauti ir uždaryti ar padaryti jį naminiu. Aš buvau šalia jo ir per laiką pasitikėjimas atsirado savaime. Kartais pagalvoju, kodėl mes taip pat negalime elgtis ir su gamta? Juk nuolat norime ją valdyti, pertvarkyti, optimizuoti, išmatuoti, užkariauti, lyg ji būtų dar vienas pinigų įsisavinimo projektas, o ne nuostabus gyvas pasaulis.

Sutikite, kad didžiausia mūsų pareiga nėra palikti vaikams daugiau pinigų ar didesnius namus. Didžiausia pareiga – palikti jiems pasaulį, kuriame dar būtų galima išgirsti vieversį, pamatyti stirną ir sulaukti atskrendančio laukinio paukščio, kuris nebijo žmogaus.

O gal kartais užtektų tiesiog išmokti būti šalia gamtos? Ar jums neatrodo, kad civilizaciją galima pamatuoti ne dangoraižių aukščiu, ne ekonomikos augimu ir net ne technologijomis? Ją galima įvertinti visai paprastai: ar laukinis paukštis dar išdrįsta nutūpti šalia žmogaus? Ir jeigu vieną dieną jie visi nuskris kuo toliau nuo mūsų, gal tada ateis laikas susimąstyti? Nes tą dieną paaiškės ne tai, kad pasaulis tapo netinkamas paukščiams. Paaiškės, kad mes patys tapome netinkami pasauliui.

Vietoj įprastos citatos teksto pabaigoje palieku jums savo mintį: „Civilizaciją galima įvertinti visai paprastai: ar laukinis paukštis vis dar išdrįsta nutūpti šalia žmogaus?“