Netikite? Peržiūrėkite antraštes nuo 2022-ųjų: vieną mėnesį Putinas serga Parkinsono liga, kitą – agresyvia vėžio forma, dar kitą – jam gyventi neva liko vos keli mėnesiai. Po to atsiranda paslaptingas Kremliaus virtuvę iš vidaus pažįstantis šaltinis, kuris tvirtina, kad Rusijos prezidentas vos paeina, vėliau – dar vienas anoniminis žvalgybos pareigūnas, kuris žino daugiau už visus kitus. Galiausiai ateina nauja savaitė ir vėl dar viena nauja diagnozė.

Pajuoka tapęs Lietuvos prezidentas neatsilieka. „Mūsų Bendrijos ateitį nulems Ukrainos pergalė”, pasakoja jis visai Europai Ukrainos atstatymo konferencijoje birželio pabaigoje Gdanske. Jam dar šių metų balandžio 9 dieną kalboje Ronaldo Reigano institute paprieštaravo NATO Generalinis sekretorius Markas Rutte, kuris teigė: „Tačiau, kita vertus, fronto linija vis dar juda ne ta kryptimi – labai lėtai, tačiau vis tiek ne ta kryptimi.“
Jeigu visomis tomis antraštėmis būtume tikėję paraidžiui, Putinas būtų miręs jau keliolika kartų, Ukrainos kariai jau žygiuotų pergalės parade Maskvoje. Bet koks netikėtumas – Rusijos prezidentas ir toliau dalyvauja tarptautiniuose susitikimuose, pasirašinėja dekretus, kalba viešai gerokai rišliau už daugelį Europos lyderių, Ukraina vis dar nelaimi, o teisingoji žiniasklaida ramia sąžine ruošia dar vieną straipsnį apie tai, kad šį kartą jau tikrai viskas. Keisčiausia net ne tai, kad prognozės nepasitvirtina. Stebina tai, kad niekas už šias sapaliones neatsako. Niekas neparašo antraštės: „Praėjusius trejus metus klydome.“ Sensacija gyvena vieną dieną, paneigimas, jeigu apskritai pasirodytų, būtų paslepiamas kažkur penktame puslapyje. Bet jis niekada nepasirodo.

Melas ir prasimanymai žiniasklaidoje tampa įprastu reiškiniu. Ypač antraštėse, kurios labai retai koreliuoja su tekstu. Tačiau kiekviena tokia antraštė daro savo darbą: ji kuria emociją savo skaitytojui, ypač tam, kuris neturi kritinio mąstymo. O emocija politikoje yra labai vertinga valiuta. Dar nuo pseudopandemijos laikų ji kuria baimę, kuri priverčia žmogų nesigilinant į detales priimti sprendimus, mažiau klausinėti ir dažniau pasitikėti tais, kurie žada saugumą. Tai nėra nei nauja, nei išskirtinai lietuviška. Taip veikė valstybės prieš šimtą metų, taip jos veikia ir šiandien, taip jos veiks ir ateityje.

Lietuva pastaraisiais metais tikrai turi rimtų priežasčių rūpintis savo saugumu. Ne tik dėl grėsmės iš užsienio, bet ir dėl savo rėksmingos retorikos, kuri dažnai primena triukšmingai kiauksintį jorkšyriuką, kuris bando vaizduoti stiprų pitbulį. Per kelerius metus valstybės gynybos biudžetas išaugo iki istorinių aukštumų, jis jau skaičiuojamas ne šimtais milijonų, o milijardais eurų. Kalbama apie penkių ar net šešių procentų bendrojo vidaus produkto skyrimą gynybai, apie nacionalinės divizijos kūrimą, Vokietijos brigados priėmimą, poligonus, fortifikacijas, oro gynybos sistemas, tankus, pėstininkų kovos mašinas ir daugybę kitų projektų. Tai milžiniški pinigai, kokių Lietuvos valstybė dar niekada nebuvo investavusi į krašto apsaugą. Lyg to negana, Lietuvoje grupės draugų spendimu iš Konstitucijos norima pašalinti ištisą 137 straipsnį, kuris sako: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.” Ir tuomet man kyla klausimas: ar aš po viso to jaučiuosi saugesnis ir ar man jau nebesvarbu, kada ir nuo ko mirs Putinas?
Ne pirmi metai, kai kalba valstybėje pasisuka apie sveikatos apsaugą, švietimą ar pensijas, kiekvienas milijonas skaičiuojamas beveik po centą. Tačiau vos tik pasigirsta magiška mantra „gynyba“, milijonai staiga virsta milijardais, o milijardai – tiesiog eilutėmis biudžete. Štai jums pavyzdys. Nesuprantamu būdu į Vidaus reikalų ministro postą patupdytas jaunikaitis, kurio kadencija geriausiu atveju truks iki 2028 metų rudens, seka pasaką statutiniams pareigūnams: „Ne vien atlyginimų dydis turėtų apspręsti visą gerinimą, bet nuspėjamumas, ko pareigūnai galėtų tikėtis. Tas ilgalaikis planas yra reikalingas ir aš tikrai siekčiau galbūt 2030–2032 metams ilgalaikio atlyginimų didinimo plano.” Ir čia pat priduria, kad pirmuoju valstybės finansavimo prioritetu jis įvardija gynybą, pabrėždamas, kad „tai suvalgys didžiausią mūsų biudžeto dalį“.
Žmonės pripranta prie skaičių taip greitai, kad po kurio laiko dešimties ar penkiasdešimties milijonų skirtumas jau nebeatrodo vertas dėmesio. Tačiau mokesčių mokėtojų pinigai nekeičia savo prigimties vien todėl, kad jie leidžiami prisidengiant kilniais tikslais. Kuo didesnės išlaidos, tuo didesnė turi būti ir jų kontrolė. Ne todėl, kad kažkas iš anksto kaltas, o todėl, kad tokia yra demokratijos esmė. Didžiuliai pinigų srautai visada reikalauja didžiulės atsakomybės. Istorija ne kartą parodė, jog krizės – pandemijos, energetikos sukrėtimai ar karai – sukuria ne tik iššūkių, bet ir pagundų. Todėl normalioje valstybėje viešieji pirkimai, auditai ir parlamentinė kontrolė nėra kliūtis saugumui; jie yra saugumo dalis.

Kartais man susidaro įspūdis, kad viešojoje erdvėje atsirado nerašyta taisyklė: kuo garsiau kalbama apie grėsmę, tuo tyliau leidžiama kalbėti apie gynybai skirtas sąskaitas. O juk svarbiausias klausimas nėra, ar reikia stiprios kariuomenės? Tai savaime suprantama. Svarbiausias klausimas – ar kiekvienas milijardas panaudojamas taip, kaip buvo pažadėta? Valdžios ateina ir išeina, ministrai keičiasi, generolai išeina į atsargą, tačiau skolos ir įsipareigojimai lieka dešimtmečiams.

Daug vaikštau po Palangą ir pasižiūriu į naujus pastatus. Stiklas, metalas, banguojančios linijos, architektūra, primenanti miško ir vandens dermę. Kvadratinio metro kainos tokios, jog eilinis žmogus pradeda galvoti, kad sapnuoja. Štai naujausias pavyzdys: vos 33 apartamentų projektas „Vandens formos” vystomas J. Simpsono gatvėje – vienoje prestižiškiausių ir ramiausių Palangos vietų, kelių minučių atstumu nuo jūros, Birutės parko ir pušynų. Viešai prieinama informacija rodo, kad „Vandens formų“ projekte Palangoje 1 kv. m. kaina svyruoja maždaug nuo 7 800 iki 15 000 eurų, priklausomai nuo apartamentų vietos pastate, ploto, vaizdo, terasos ir įrengimo lygio. Palangos taksistai kalba, kad nemaža dalis apartamentų jau parduoda arba rezervuota. Klausimas: kas Lietuvoje, kurioje įžvalgas ir prognozes apie artėjančią dar nematytą ekonominę krizę laidoje „Delfi savaitė“ pateikė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius, gali sau leisti tokius pirkinius?
Paspėliokime. Lietuvoje startuoja didžiausias karinės infrastruktūros projektas nepriklausomos šalies istorijoje – Rūdninkų karinio miestelio statybos. Šiame poligone bus sukurta kritinė infrastruktūra, skirta priimti sąjungininkų Vokietijos brigados karius. Oficialiai skelbiama, kad bendra karinio miestelio vystymo II etapo trijų sutarčių vertė siekia 1,33 milijardo eurų. Didžiausią šio finansinio „pyrago“ dalį laimėjo mažai kam žinoma bendrovė UAB „Rudina“, kurioje dirba keturi darbuotojai, įmonės įstatinis kapitalas yra 5(!) tūkstančiai eurų, o ji įregistruota vos prieš metus ir tris mėnesius. Šios UAB pasirašytos sutarties vertė siekia net 487,61 milijono eurų. Gal tai ir yra vienas iš atsakymų į klausimą, kas taip iškelia nekilnojamo turto kainas?

Grįžtant į teksto pradžią, didžiausia problema nėra dar viena sensacinga žinia apie tariamą Putino diagnozę arba niekaip neįvykstančią Ukrainos pergalę. Didžiausia problema būtų, jeigu priprastume gyventi taip, kad kiekviena kritiška mintis apie valstybės išlaidas gynybai automatiškai būtų laikoma nelojalumu, o kiekvienas klausimas apie viešuosius pinigus – išdavyste. Valstybė netampa silpnesnė todėl, kad piliečiai užduoda klausimus. Ji tampa silpnesnė tada, kai piliečiai išvis nustoja klausti.

O su antraštėmis apie Putino sveikatą ir neišvengiamą Ukrainos pergalę, matyt, teks susitaikyti. Jei tikėti teisingos žiniasklaidos antraštėmis, Putinas jau seniai turėjo tapti medicinos stebuklu, o Ukrainos pergalės paradas Maskvoje – kelių mėnesių klausimas.
Dar ne kartą, kol skaitysime tokias antraštes, kitų metų biudžete bus numatytas eilinis papildomas milijardas, pasirašytos naujos sutartys ir paskelbti nauji pinigų taškymo planai. Todėl gal verta mažiau spėlioti apie vieno žmogaus sveikatą ir daugiau domėtis savo valstybės finansų sveikata?

Sensacingos antraštės gyvena vieną dieną. Valstybės skolos – dešimtmečius. Ir jas visada apmoka ne anoniminiai šaltiniai, o mokesčių mokėtojai. „Pasitikėk, bet tikrink”, – sakė 40-tasis Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas. Ar mes vis dar turime tokią teisę ir esame linkę ja naudotis? Paklauskite to savęs.

Nuotraukoje – apartamentai „Vandens formos”.