Palangos miesto meras Š. Vaitkus dizaineriui J. Statkevičiui pasiūlė... vykti į Italiją. Ne, ne todėl, kad Juozas mero organizuotoje loterijoje būtų išlošęs kelialapį su „viskas įskaičiuota“. O todėl, kad Juozas vėl iškėlė tą amžiną problemą dėl tūlikų Palangoje trūkumo.
„Nepatinka Palanga, tai ir varyk į tą savo Italiją“, - tiesiai šviesiai, nors ir mandagiai meras rėžė Juozui.
Nu ok, Juozas gal ir išvarys. O štai aš dabar esu ne kokioje Italijoje, o Palangoje. Todėl čia man viskas patinka. Nes jeigu nepatiks, tai meras ir mane pasiųs į Italiją (gerai kad nors ne paskui laivą).
Taigi man patinka Palangos kopos. Tokios prikakotos ir prisisiotos, kaip ir priklauso Palangai, neturinčiai paplūdimiuose tūlikų. Nueini į tas kopas ir prisimeni vaikystę – pagal kvapą, kuris identiškas tam, kuris sklisdavo iš močiutės sodyboje įrengto lauko „nužniko“.
Man patinka Palangos jūra, kurioje nuolat galima pamatyti tarp žuvėdrų medituojančius Palangos gyventojus ir svečius – tokius dzen būsenoje ir žiūrinčius į vieną tašką. Racionalus stebėtojas iš karto supranta – medituotojai, iki pusės įbridę į jūrą, toje dzen būsenoje atlieka tuos pačius reikalus, kuriuos Italijoje poilsiautojai atlieka švariuose tualetuose. Bet ką daryti, jei Palangos merui tų tualetų kaip nereikėjo, taip ir nereikia.
Man patinka Palanga, nes tik čia aš mokinuosi pažinti savo organizmą ir strategiškai mąstyti. Ir tik Palangoje aš išmokau apskaičiuoti, kada galiu valgyti arbūzą, kad paskui galėčiau ramiai nueiti iki paplūdimio, išsimaudyti jūroje ir pusvalanduką pasivartyti ant smėlio. Ir kad paskui dar spėčiau parbėgti į namus, nes „meditacijos“ jūroje neatitinka mano vertybių.
Man patinka Palanga, nes čia ne Italija ir čia nėra čiaupų smėlėtoms kojoms nusiplauti. Anksčiau, išėjusi iš smėlėto paplūdimio, smėlį nuo kojų pirštų krapštydavau rankų pirštais. Bet su amžiumi atėjusi branda paprotino: fu, nehigieniška. Dabar gi smėlio nuo kojų nebekrapštau – tiesiog iki namų pėdinu basomis. O paskui dar pasidžiaugiu, kad vis dar galiu savo kojas užkelti ant aukštai pritvirtintos praustuvės. Beje, merui dėkoju, kad mano gatvę išklojo naujomis trinkelėmis, tai iki namų pareinu beveik be traumų. Tiesa, pedikiūro specialistė, įtariu, tuoj paklaus: „kur čia tave velnias nešioja, kad tokios „nuvarytos“ kojos?“. O aš čia pat atsakysiu: „Po Palangą, mieloji, po Palangą... Ir tikrai ne po Italiją“.
Man patinka Palanga, kurioje nėra dušinių. Mat visos dušinės primena sovietmetį, o normaliais inovacijų laikais normalios dušinės turi virsti prabangiomis vilomis.
Man patinka Palanga. Ir nesiūlykit man vykti į Italiją. Jau vien dėl to, kad Italijoje nėra tokių skanių voveruškų, kokias šiandien nusipirkau Palangos turguje.
Skaityti komentarus