Šiandien nieko naujo neparašysiu, internetas ir taip ūžia... Čia apie tą a la gydytoju vadinamą vaikų psichiatrą Slušnį, kuris nesuteikė ant savižudybės slenksčio atsidūrusiam vaiku pagalbos, nes vaikas kalbėjo rusiškai. Istorija jau išplaukė ir į tarptautinius vandenis. Nekalbėsiu ir apie gėdą, t.y. Lietuvos gėdą. Emocijų tikrai daug. Pati esu labiau linkusi į blaivų protą, o ne į emocijas, tačiau šį kartą pajutau didžiulį emocijų gūsį. Ir ne tik dėl atjautos Žmogaus nelaimei, bet ir dėl klausimo: kada mūsų visuomenėje įvyko tas lūžis? Kada tas taip vadinamas „patriotizmas“ virto nužmogėjimu? Tiesa, yra sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Bet kažkurioje mūsų visuomenės grupėje, rodos, tos meilės net nebuvo, todėl ir žingsniuoti jiems niekur nereikėjo.
Gal ir nereiktų šį kartą kalbėti apie politiką, bet nežinau, kaip kitaip pasakyti savo mintį. Ne paslaptis, kad jaučiu didelę antipatiją Lietuvos konservatorių partijai. Ir ne dėl tų garsiai nuskambėjusių „aferų“, bet dėl jų taip vadinamo „egregoro“ (soriukas, be ezoterikos termino nežinau, kaip mandagiau pasakyti). Kalbu apie neapykantos egregorą.
Juk vos tik pažvelgsi į neapykantos, žmonių kiršinimo, intrigų kurstymo, kitaminčių niekinimo ir tokio „psichopatinio“ patriotizmo apraiškas, beveik visada pamatysi, kad jos sukasi apie pačią „teisingiausią“ Lietuvos partiją, t.y. konservatorių partiją. Taigi ir mūsų a la psichiatras su savo, atsiprašant, „patriotizmu“ sukosi būtent ten. Sukosi apie tuos, kurie save vadina labiausiai išsilavinusiais, labiausiai aukštų pajamų ir labiausiai elitu.
Mano pačios pajamos tikrai yra ne mažos. Ir išsilavinimas – du universitetai ir plius šimtai visokiausių seminarų, verslo mokyklų, koučinimų ir pan. Bet kažkodėl norisi bėgti tolyn, kur akys veda...Tolyn, nuo to vadinamo „elito“, netelpančio savo patriotizme, ir taip vadinamuose „principuose“, kurie labiau panašūs į supelijusiais lozungais įdarytą cepeliną, kurio valgyti nebesinori niekam, išskyrus juos pačius. Toks jausmas, kad jie patys save susivalgys, su visais tais lozungais ir principais.
Ir dar: noriu padėkoti buvusiai Premjerei Ingridai Ruginienei už parodytą žmogiškumą šioje negražioje istorijoje. Kodėl? Ogi todėl, kad dėkosiu visiems politikams, kurie vis dar pastebi, kad po tų nesibaigiančių lozungų piramide slypi Žmogus ir neretai su savo dideliu skausmu.
O tokie pamatymai mūsų „išsilavinusio“ ir „aukštų pajamų“ „elito“ tarpe tampa vis retesni ir retesni...
Skaityti komentarus