Turtingi žmonės turi verslus, akcijas, žemes, nekilnojamą turtą, sąskaitas užsienyje. Krizės ar karo metu jie dažnai turi galimybę pasitraukti, apsisaugoti, perkelti kapitalą. Tuo tarpu paprastam žmogui sakoma: „čia tavo tėvynė, privalai ją ginti“. Kitaip tariant – vieniems priklauso žemė ir turtai, o kitiems paliekama pareiga už tai mirti.

Patriotizmas dažnai remiasi emocijomis, o ne logika. Žmogus nuo vaikystės mokomas, kad vėliava, himnas ar valstybė yra beveik šventa. Tačiau valstybė nėra žmogus – ji yra politinė ir ekonominė sistema, kuri dažnai tarnauja ne visiems vienodai. Kai visuomenėje egzistuoja didžiulė nelygybė, korupcija, skurdas ir išnaudojimas, kyla klausimas: kodėl žmogus turi aukoti gyvybę už sistemą, kuri jo paties negerbia?

Dažnai sakoma: „reikia ginti namus ir šeimą, nes priešai puls prievartauti ir žudyti“. Tai stiprus emocinis argumentas, paremtas baime. Tačiau istorijoje dauguma karų prasidėjo ne todėl, kad paprasti žmonės vieni kitų nekentė, o todėl, kad valdžios, ideologijos ir ekonominiai interesai susikirto. Paprasti žmonės iš abiejų pusių dažniausiai tampa propagandos aukomis.

Be to, jeigu visuomenė būtų kuriama bendradarbiavimo, socialinio saugumo ir žmonių poreikių pagrindu, o ne konkurencijos, nacionalizmo ir pelno pagrindu, karo grėsmė smarkiai sumažėtų. Žmonės negimsta norėdami žudyti svetimus – juos tam paruošia sistema, kuri nuolat skirsto pasaulį į „mūsiškius“ ir „priešus“.

Kritika patriotizmui nėra neapykanta žmonėms ar kultūrai. Galima mylėti savo kalbą, artimuosius ir kraštą nepripažįstant aklo paklusnumo valstybei. Kritinis mąstymas prasideda tada, kai žmogus paklausia: kas iš tikrųjų laimi iš karo, ir kas už jį sumoka savo gyvybe?