Antano Kandroto („Celofano“) istorija vis labiau tampa ne tik baudžiamąja byla, bet ir gilaus visuomenės susiskaldymo Lietuvoje atspindžiu.
Viena vertus, LRT, propagandistai ir VSD teigia, kad Kandroto veikla įsilieja į platesnes Kremliui naudingas informacines operacijas. Jų vertinimu, šie judėjimai skatino nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Persikėlęs į Baltarusiją, Kandrotas pradėjo viešai skleisti naratyvus, sutampančius su oficialia Minsko ir Maskvos propaganda.
Ką apie tai rašo žmonės komentaruose? Visuomenės reakcija rodo, kad nemaža dalis piliečių jo nelaiko nei nusikaltėliu, nei įtakos agentu. Daugelis jį vertina kaip politinio persekiojimo auką, kritikuoja Lietuvos teismus, prokuratūrą ir valdžią.
Komentaruose dažnai kartojama mintis, kad Kandrotas „sakė nepatogią tiesą“, o jo baudžiamasis persekiojimas esą yra susijęs su politika. Kiti jį vadina bėgliu, populistu, prorusišku veikėju ir mano, kad persikėlimas į Baltarusiją galutinai patvirtino jų ankstesnius įtarimus.
Šiandien situacija atrodo taip: teismas paliko galioti realias laisvės atėmimo bausmes pagal dalį kaltinimų, Kandrotas yra Baltarusijoje ir viešai pareiškė neketinantis grįžti į Lietuvą. Jo šalininkai tai laiko politine emigracija, o priešininkai – bėgimu nuo teisingumo.
Skaityti komentarus