Kas Lietuvoje iš tikrųjų turi formuoti valstybės gynybos politiką: prezidentas, Seimas ir kariuomenė ar vis didesnę įtaką siekiančios privačios asociacijos, verslininkai ir visuomenininkai?
Šioje „(NE)PATEPTŲJŲ“ laidoje analizuojama asociacijos „Visuotinė gynyba“ veikla, jos steigėjų ir rėmėjų planai, viešumoje pasirodžiusi vidinė komunikacija bei joje vartojamos formuluotės apie spaudimą politikams ir kariuomenei.
Keliami klausimai, kam reikalingi milijonai eurų privačiai gynybos iniciatyvai, kodėl į Lietuvos gynybos modelio formavimą ketinama įtraukti užsienio karinius ekspertus ir kur baigiasi pilietinė iniciatyva bei prasideda lobizmas ir politinė įtaka.
Atskira tema, verslo interesai.
Jeigu asociaciją finansuoja įmonių savininkai, technologijų kūrėjai ir būsimi gynybos sektoriaus tiekėjai, ar jų siūlomos gynybos reformos gali sutapti su jų pačių komerciniais interesais? Kas užtikrins, kad gynybos politikos formavimas nevirstų priemone daryti įtaką būsimiems valstybės pirkimams?
Laidoje daug dėmesio skiriama Edmundui Jakilaičiui, jo dalyvavimui asociacijos veikloje ir Lietuvos šaulių sąjungoje. Keliama principinė dilema: kaip turi būti atskiriama žurnalistinė veikla, visuomeninė įtaka, narystė nacionalinio saugumo struktūrose ir dalyvavimas organizacijoje, deklaruojančioje siekį veikti politikų sprendimus?
Taip pat svarstoma, ar ši iniciatyva ateityje gali tapti platesnio politinio projekto pagrindu. Lietuvos istorijoje jau buvo atvejų, kai verslo, visuomeninės ar pramogų pasaulio struktūros ilgainiui virto politinėmis jėgomis.
Svarbiausias klausimas vis dėlto lieka prezidentui Gitanui Nausėdai.
Jeigu privatūs visuomenininkai teigia galintys samdyti užsienio generolus, rengti gynybos modelius ir spausti politikus bei kariuomenę, kas tada realiai formuoja Lietuvos gynybos politiką?
Ir kur šiame procese lieka Konstitucijoje numatytas prezidento, Seimo ir valstybės institucijų vaidmuo?
Skaityti komentarus