Dabartiniai Vakarų politikai vis dar linkę manyti, kad jie yra pasaulio centras. Tačiau realybė kitokia. Konfliktai vyksta ne tik Ukrainoje. Jei atsiverstume žemėlapį, matytume, kad vienokie ar kitokie kariniai susidūrimai vyksta beveik visur. Užtenka kelių pareiškimų, kelių sankcijų, ir įtampa vėl išauga.

Net tarp sąjungininkų atsiranda trintis. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados ekonominiai ginčai kol kas apsiriboja retorika, bet geopolitinė aplinka tampa vis labiau nestabili. Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimai apie galimą reakciją į karinių bazių plėtrą Grenlandijoje rodo, kad įtampa gali dar labiau augti. Jei konfliktai plėsis, Europa tikrai nebus ta, kuri iš to laimės.

Miuncheno konferencijoje vėl bus kalbama apie saugumą, priimamos rezoliucijos, rengiamos bendros nuotraukos. Klausimas tik vienas – ar sprendimai bus įgyvendinti. Kol kas patirtis rodo, kad dažnai tai lieka popieriuje.

Jungtinių Amerikos Valstijų politika pastaraisiais metais rodo aiškią kryptį. Daugiau dėmesio skiriama Ramiojo vandenyno regionui. Europa išlieka svarbi, tačiau vis dažniau girdime signalus, kad europiečiai turi labiau rūpintis savo saugumu patys. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte yra pasakęs, kad Europa turi ieškoti dialogo kanalų ir suvokti, jog vien tik JAV garantijomis pasikliauti negalima.

Jei JAV mažins savo karinių pajėgų skaičių Europoje, o tokie signalai jau girdimi, tuomet Europa turės priimti sudėtingus sprendimus. Vien deklaracijų nepakaks.

Todėl Miunchenas dažnai primena daugiau simbolinį ritualą – gražias kalbas, oficialias nuotraukas, diplomatinius rankų paspaudimus. Tačiau tikrasis saugumo sprendimas gimsta ne fotografijų fone, o realioje politinėje valioje ir konkrečiuose veiksmuose.

Galbūt impulsas turi ateiti ne iš konferencijų salių, o iš visuomenių, kurios reikalauja aiškių sprendimų, o ne dar vienos deklaracijos.