Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo racionalus sprendimas. Tačiau toks modelis neišvengiamai kelia platesnį klausimą. Ar krizės infrastruktūra turėtų remtis sudėtingomis technologinėmis sistemomis, ar paprastais ir atspariais sprendimais?

Istorinė patirtis rodo gana aiškią tendenciją. Krizių metu patikimiausios pasirodo paprasčiausios sistemos. Elektros tinklų sutrikimai, bankų krizės ar kariniai konfliktai pirmiausia paveikia sudėtingas infrastruktūras. Kai nutrūksta elektra, internetas ar serverių veikimas, visa skaitmeninė mokėjimų sistema gali sustoti.

Tuo metu grynieji pinigai veikia nepriklausomai nuo infrastruktūros. Jiems nereikia elektros, interneto ar bankų serverių. Atsiskaitymas įvyksta tiesiogiai tarp dviejų žmonių. Nereikia jokio tarpininko.

Dėl šios priežasties daugelyje istorinių krizių būtent grynieji pinigai tampa pagrindine atsiskaitymo forma. Jie leidžia ekonominiams santykiams tęstis net tada, kai centrinė infrastruktūra neveikia.

Siūloma kortelių sistema bando išspręsti šią problemą technologiniu būdu. Mokėjimai galėtų vykti be ryšio, naudojant iš anksto nustatytus limitus. Tačiau tokia schema vis tiek priklauso nuo infrastruktūros. Reikalingi veikiantys terminalai, elektros tiekimas, prekybos tinklų logistika ir bankų technologinė architektūra.

Kuo sistema sudėtingesnė, tuo daugiau galimų gedimo taškų. Karo ar mobilizacijos sąlygomis būtent infrastruktūros stabilumas tampa didžiausiu iššūkiu.

Skaitmeninės finansų sistemos turi ir kitą savybę. Jos leidžia centralizuotai reguliuoti finansinius srautus.

Kortelė su nustatytu limitu reiškia, kad išlaidos gali būti ribojamos administraciniu sprendimu. Technologiškai nesudėtinga nustatyti, kokiose vietose tokia kortelė gali veikti ar kokias prekes galima įsigyti. Skaitmeninė infrastruktūra taip pat leidžia rinkti duomenis apie vartojimo modelius ir prireikus selektyviai aktyvuoti ar blokuoti prieigą prie finansinių resursų.

Grynieji pinigai tokios galios nesuteikia. Jie cirkuliuoja visuomenėje nepriklausomai nuo centrinės sistemos ir suteikia žmonėms didesnę finansinę autonomiją.

Todėl kyla natūralus klausimas. Jei grynieji pinigai krizių metu yra tokie atsparūs, kodėl ieškoma technologinių alternatyvų?

Viena iš galimų priežasčių yra finansinių srautų kontrolė. Skaitmeninės sistemos leidžia stebėti pinigų judėjimą ir reguliuoti ekonominį elgesį net ekstremaliomis sąlygomis. Kita hipotezė siejama su pastangomis mažinti šešėlinę ekonomiką. Taip pat svarbūs gali būti bankų sektoriaus interesai ir technologinis optimizmas, tikėjimas, kad sudėtingos sistemos gali išspręsti sudėtingas problemas.

Dar viena kryptis yra pasirengimas naujai finansų sistemos fazei, kurioje vis svarbesnį vaidmenį gali atlikti skaitmeninės valiutos.

Tačiau šioje diskusijoje egzistuoja ir moralinė dimensija. Krizės ar mobilizacijos akivaizdoje valstybės deklaruoja, kad svarbiausias tikslas yra piliečių saugumas ir stabilumas. Todėl kyla klausimas, ar tokiomis sąlygomis prioritetas turėtų būti technologinės kontrolės mechanizmų išlaikymas, ar maksimalus sistemos paprastumas.

Kitaip tariant, ar „dienos X“ situacijoje valstybė turėtų siekti kuo daugiau reguliuoti ekonominį elgesį, ar priešingai, atsisakyti dalies kontrolės ir pasitikėti piliečiais.

Ši dilema iš esmės yra pasirinkimas tarp dviejų skirtingų logikų. Viena remiasi technologine kontrole ir centralizuotu valdymu. Kita remiasi paprastumu, decentralizacija ir pasitikėjimu visuomene.

Todėl pagrindinis klausimas lieka atviras. Ar krizės metu labiau pasitikime technologijomis ir kontrole, ar vis dėlto paprastais sprendimais ir pačiais piliečiais?