Užkliuvo, matai, jiems, kad Žemaitaitis Kovo 11-ąją pavadino perversmu. O ne perversmas? Ne revoliucija? Ne istorinis virsmas iš sovietų Lietuvos aukščiausiosios tarybos į Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimą?
Jie bent šiemet Kovo 11-osios minėjimą Seime stebėjo? Kalbas Lietuvai nusipelniusių asmenų klausėsi? Ach, taip, perversmu jie supranta tik įkaušusio Žygio parėkalojimus Tbilisio gatvėse.
Tiems pacukams, kurie stati po stalu Kovo 11-ąją vaikščiojo, bet kurie giriasi, kaip „ir tada mes už Lietuvą kovojome“, šviesmečiais nesuprasti, ką užvakar LRT radijuje kalbėjo Alvydas Medalinskas, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų. Apie tai, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laurus vienasmeniškai besisavinančios Šventosios Šeimos patriarchas abejojo Lietuvos laisve ir bandė delsti su Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu. Apie tai, kad jei ne Kauno Sąjūdžio „radikalų“ ryžtas ir kategoriškas ultimatumas – NEPRIKLAUSOMYBĖ arba mes paliekame parlamento salę, Lietuvos tarybų socialistinės respublikos aukščiausiosios tarybos pirmininko Landsbergio galvoje greičiausiai iki dabar nebūtų įvykęs perversmas. Perversmas rinktis Tautos valios pusę.

„Tik į Aukščiausiąją Tarybą (po kurio laiko pervadintą Atkuriamuoju Seimu) išrinkti nuo Sąjūdžio deputatai bei kiti Sąjūdžio vadovybės nariai, nusprendę nekandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą, siekiant išlaikyti Sąjūdį, kaip judėjimą Lietuvos nepriklausomybei remti, žino vieną labai svarbų dalyką: iki kovo 10-osios vakaro dar nebuvo aišku, ar kovo 11-ąją Nepriklausomybės atkūrimas bus paskelbtas.
Todėl 1990 metų kovo 10-ąją vakare įvyko Sąjūdžio aktyviausiųjų narių iniciatyva surengtas susitikimas.
Šio susitikimo metu paaiškėjo, kad dalis įtakingų Sąjūdžio asmenų dar abejoja, ar kovo 11-ąją reikia skelbti nepriklausomybės atkūrimą, ar dar daryti kokį tarpinį žingsnį. Atsargios pozicijos laikėsi ir Sąjūdžio tuometis vadovas Vytautas Landsbergis. Užvirė karštos diskusijos.
Net ir ne visiems sąjūdininkams, buvusiems tada salėje, iki šiol žinoma, kas įvyko iki to už salės ribų, kai netikėtai V. Landsbergis sustabdė kalbas ir pareiškė: jį prie telefono kviečia Lietuvos ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis. Prisimenu, kaip visa salė nuščiuvo, o vėliau laukė V. Landsbergio sugrįžimo po to pokalbio.
Pagaliau V. Landsbergis pasirodė ant slenksčio ir visiems iškilmingai pranešė: Vašingtonas ir pasaulis pasirengęs, kad Lietuva skelbtų nepriklausomybės atkūrimą. Jis pats atsiima savo abejones, kad tai daryti reikia kovo 11-ąją.
Tai ir buvo tas lūžio momentas, labai svarbus Lietuvos istorijoje, apie kurį mažai Lietuvoje žinoma, kaip ir apie daug kitų iki šiol migloje skendinčių Sąjūdžio puslapių, kuriuos žingsnis po žingsnio atskleidžia vis daugiau Sąjūdžio kūrėjų“, - LRT radijuje šiemet Kovo 11-osios išvakarėse ilgai slėptą istorinę tiesą liudijo sąjūdietis Alvydas Medalinskas.

Manau, kad šiandieninius trizniotojus, kuriems kliūva mano retorika, ši Medalinsko pasakyta istorinė tiesa labiausiai ir išgąsdino. Bei įsiutino. Iki tiek, kad leftistinio instituto išperėti politologijos bukulaurai ima sapalioti apie tariamus Žemaitaičio pritarimus tarptautiniams nusikaltimams ir gąsdina kodeksų straipsniais.
Tai nusibraukit pykčio putas nuo lūpų ir atsivėsinkite galvas. Jei manote, kad nepaėjus Oleko atstatydinimo procesui Seime, mano dalyvavimo tv laidose „aptarimais“ ir „klausimo išsukinėjimu“ užsipildysite viešus eterius – manykite dar kartą. Tamstelių darbotvarkė dekonstruota. Atsiprašau, kad negausit eilinės sorošinės dozės į savo bankų sąskaitas.