Stebiu, kas pastarosiomis dienomis vyksta Lietuvos užsienio politikoje, ir vis labiau stebiuosi mūsų vertybininkų lankstumu.
Dar visai neseniai Kinija buvo beveik didžiausias priešas, o bandymai kalbėtis su Pekinu vadinti kone išdavyste. Šiandien tie patys politikai jau ieško būdų atkurti diplomatinius santykius.
Tai kas pasikeitė? Kinija ar mūsų politikų interesai?
Jau ne vienus metus sakau, kad Lietuva, siekdama mažinti ekonominę priklausomybę nuo Rusijos, turėjo ieškoti naujų rinkų. Kinija galėjo būti viena iš jų.
Tačiau atsirado Gabrielius Landsbergis ir didžioji vertybinė diplomatija. Santykiai su Pekinu sugriuvo, o ekonomines pasekmes teko aiškintis Lietuvos verslui.
Tuo metu lenkai nesėdėjo sudėję rankų.
Jie investavo į geležinkelius, logistikos terminalus, plėtė Małaševičių transporto mazgą ir stiprino savo vaidmenį prekyboje tarp Kinijos ir Europos.
Kitaip tariant, kol Lietuva demonstravo principus, Lenkija kūrė infrastruktūrą ir skaičiavo konteinerius.
Ir štai šiandien Kinijos delegacija jau lankosi Vilniuje. Kalbama apie diplomatinių santykių atkūrimą, ieškoma sprendimų dėl Taivaniečių atstovybės.
O kur dingo ankstesnis kategoriškumas?
Prisiminkime prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris anksčiau kalbėjo apie nenorą nuolaidžiauti Kinijai. Dabar pats pripažįsta, kad santykius reikia normalizuoti.
Vadinasi, vakar dialogas buvo baudžiauninko mentalitetas, o šiandien jau išmintinga diplomatija?
Bet man įdomiausias klausimas yra ne tai, kas pirmasis pakeitė nuomonę.
Kas priėmė sprendimus, dėl kurių Lietuva atsidūrė tokioje situacijoje, ir kas už juos prisiims atsakomybę?
Todėl ir pasiūliau Seime sudaryti laikinąją tyrimo komisiją. Noriu išsiaiškinti, kas inicijavo sprendimus dėl Taivaniečių atstovybės, kas derino galimus jos pavadinimo pakeitimus, kokį vaidmenį atliko Užsienio reikalų ministerija, Prezidentūra ir Vyriausybė.
Ar viskas buvo daroma laikantis valstybės interesų? Ar sprendimai buvo nuoseklūs? Kokias ekonomines pasekmes jie sukėlė?
Ir čia nereikia kurti sąmokslo teorijų apie kažkieno vilas ar asmenines sąskaitas. Reikia dokumentų, sprendimų chronologijos ir atsakingų asmenų paaiškinimų.
Taivanas gali būti mūsų ekonominis partneris. Kinija taip pat yra pasaulinės prekybos dalyvė, su kuria būtina gebėti kalbėtis, kartu vertinant ir realias saugumo grėsmes.
Valstybės užsienio politika negali būti asmeninių ambicijų demonstravimo aikštelė.
Nes lenkai stato terminalus, kuria darbo vietas ir pritraukia investicijas.
O mes vis dar aiškinamės, kas ką įžeidė, kas kam nusileido ir kas pirmasis turėtų atsiprašyti.
Tik viena problema: už diplomatines klaidas moka ne tie, kurie jas padarė. Už jas moka Lietuvos verslas ir žmonės.















Skaityti komentarus