Degalų kainų lubų idėja šiandien pateikiama kaip naujas sprendimas į augančias kainas. Tačiau realybėje tai nėra nei netikėta, nei nauja kryptis. Tai reakcija, kurią buvo galima numatyti gerokai anksčiau.
Situacija energetikos rinkose pradėjo keistis ne vakar. Įtampa Artimuosiuose Rytuose, naftos kainų svyravimai, tiekimo grandinių rizikos – visi šie signalai buvo matomi iš anksto. Tai nėra staigus šokas, tai procesas, kuris vystėsi savaitėmis.
Todėl ir diskusija apie būtinybę imtis priemonių atsirado anksčiau. Būtent viename interviu dar prieš maždaug dešimt dienų viešai kėliau klausimą, kad kuro kainų augimas taps neišvengiamas ir kad valstybė turės įsikišti. Buvo kalbama apie konkrečias priemones – akcizų mažinimą, rinkos grandinės skaidrinimą ir kainų reguliavimo mechanizmus.
Tai reiškia, kad dabartinis prezidento siūlymas nėra naujas sprendimas. Tai vėluojanti reakcija į jau įvykusį procesą.
Ir čia atsiranda esminė problema.
Ekonomikoje laikas yra kritinis veiksnys. Reaguojant per vėlai, valstybė nebevaldo situacijos, o tik bando vytis pasekmes.
Per tas dvi savaites, kol nebuvo imtasi aiškių sprendimų, įvyko keli svarbūs dalykai:
Pirma, kuro kainų augimas jau persikėlė į kitus sektorius. Transportas, logistika, žemės ūkis pradėjo skaičiuoti didesnius kaštus. Tai reiškia, kad net ir stabilizavus kainas dabar, dalis infliacijos jau yra įsitvirtinusi ekonomikoje.
Antra, rinkoje susiformavo lūkesčiai. Verslas pradėjo ruoštis brangesniam kurui, o vartotojai – didesnėms kainoms. Tokie lūkesčiai dažnai veikia stipriau nei pats kainų pokytis.
Trečia, prarasta prevencinė galimybė. Jeigu sprendimai būtų priimti anksčiau, jie galėjo amortizuoti pirmąjį kainų šuolį. Dabar jie tik ribos žalą.
Kainų lubų mechanizmas pats savaime nėra blogas. Tokios sistemos veikia kai kuriose valstybėse. Tačiau svarbiausia ne pats instrumentas, o jo taikymo momentas.
Jeigu jis įjungiamas per vėlai, jis tampa ne stabilizavimo, o gesinimo priemone.
Be to, kainų lubos sprendžia tik pasekmę, o ne priežastį. Pagrindiniai klausimai lieka:
Iš kur ateina nafta?
Kokia yra reali tiekimo grandinės kaina?
Kiek kainoje sudaro mokesčiai, kiek – marža?
Be atsakymų į šiuos klausimus, kainų reguliavimas tampa laikinu sprendimu.
Todėl ši situacija parodo platesnę problemą – reakcijos greitį.
Valstybė turi ne tik turėti įrankius, bet ir mokėti juos įjungti laiku. Šiuo atveju sprendimas atsirado, bet pavėlavo.
Ir būtent tai kainuoja daugiausiai.
Skaityti komentarus