Pamenu, kaip buvo su mano tvora. Leidimai buvo, derinimai buvo, atstumai atstatyti pagal reikalavimus, bet „A komanda“ vis tiek atvažiavo su rulete, išmatavo, nufotografavo ir paskelbė nacionalinę dramą. Galiausiai atsistačiau taip, kaip reikia, ir gyvenimas tęsiasi.

Dabar situacija apsivertė. Staiga paaiškėja, kad ir Prezidento sklype gali būti klausimų. Prašymai matuoti, inspekcijos, leidimai, atstumai iki kaimyno, suderinimai su Nacionaline žemės tarnyba. Viskas, ką pats perėjau, dabar tampa labai aktualu kitam.

Aš net šiek tiek suprantu jausmą. Kai nugriauna tvorą, atsiranda toks keistas nejaukumas. Tvora juk ne tik lenta ar metalas – tai saugumo jausmas. Be jos jautiesi lyg pusiau apsirengęs, pusiau ne. Žinau, nes pats perėjau.

Ir dabar gaunasi paradoksas. Kai kalbama apie moralę, apie principus, apie teisėtumą, žurnalistai labai mėgsta etiketes. O etiketės prilimpa greitai. Lietuviui žemė – jautrus dalykas. Net jeigu kaimynas užėmė 30 centimetrų, jau skauda širdį.

Tai dabar turime savotišką „klubą“ – Paulauskas, Nausėda ir Žemaitaitis. Trys legendiniai Lietuvos žemgrobiai. Skamba kaip naujas istorinis epas.

Gyvenimas kartais pats parašo geresnį scenarijų nei politiniai komentatoriai. Aš į viską žiūriu su humoru. Jei reikės, tvorą atsistatysim. Svarbiausia, kad matavimo ruletė Lietuvoje būtų vienodo ilgio visiems.