Situacija paprasta. Žmonės nori išreikšti savo poziciją dėl Kapčiamiesčio poligono. Prašo leidimo piketuoti prie Seimo. Demokratinėje valstybėje tai turėtų būti normalus procesas.
Bet realybėje gauname kitą signalą.
Durys užsidaro.
Ir tada atsiranda paradoksas. Tie patys politikai, kurie kalba apie atvirą, kosmopolitišką Vilnių, staiga nubrėžia ribą tarp žmonių.
Vieniems Vilnius atviras. Kitiems ne.
Ir tada natūraliai kyla klausimas. Apie kokį atvirumą mes kalbame?
Demokratija neveikia pagal simpatijas. Jeigu leidžiama vieniems, turi būti leidžiama visiems.
Kitaip tai tampa įrankiu.
Dar vienas kontrastas. Kai reikia pritraukti žmones į Vilnių, kalbama apie atvirumą, kvietimus, paskatas. Kai tie patys žmonės nori išreikšti nuomonę, atsiranda ribojimai. Tai pasitikėjimo klausimas.
Ir čia atsiranda esminis dalykas.
Valstybė negali būti kuriama ant dvigubų standartų. Negali būti dviejų Lietuvų. Vienos, kuriai leidžiama kalbėti, ir kitos, kuri turi tylėti.
Jeigu sostinė tampa vieta, kur sprendžiama, kas gali kalbėti, o kas ne, tai jau nebe apie miestą.
Tai apie kryptį, kuria juda valstybė.
Ir tada atsakykime į klausimą.
Ar Vilnius yra visų Lietuvos žmonių miestas, ar tik tų, kurių nuomonė patogi?
Skaityti komentarus