Kadangi nuo karo pradžios visi tapome ekspertai – nuo geopolitikos iki sveikatos, o dabar ir teisės – verta prisiminti vieną paprastą dalyką: kai rašai „kaip yra“, viskas gerai. Kai rašai „kaip tau atrodo“ ir dar pridedi vardus, pavardes, kaltinimus – prasideda kitas žanras. Teisinis.

Ir štai čia Andriaus byla tampa įdomi. Nes dabar daugelis komentatorių, žurnalistų ir „YouTube“ studijų išminčių pagaliau turės išmokti kalbėti taip, kaip yra, o ne taip, kaip vaidenasi.

Pavyzdžiui, jei kažkas rašo, kad „Kiguolis dirba rusams“ ar „gauna rublius iš Kremliaus“ - tai jau ne nuomonė. Tai teiginys, kurį reikia įrodyti. Dokumentais, faktais, įrodymais. Ne „nu man taip atrodo“, o įrodyti.

Ir kai tokio įrodymo nėra, tai - šmeižtas. Ir pagal šitą precedentą už šmeižtą galima ne tik moralinę, bet ir finansinę higieną atlikti. Po 1000 eurų už kiekvieną fantaziją, kuri kėsinasi į garbę, orumą ar reputaciją.

Tad sveikinu, precedentas yra. O kartu - ir galimybė šiek tiek sutvarkyti mūsų viešąją erdvę, kurioje iki šiol karaliavo anonimai su klaviatūromis vietoj sąžinės.

Aš? Ramiai pasamdau kontorą ir pradedam skaičiuoti. Vienas po kito.
Visus, kurie rašė, kad aš „dirbu rusams“.
Visus, kurie „žinojo“, kad „gaunu rublius iš Maskvos“.
Visus, kurie „girdėjo“, kad „turiu ryšių su Kremliaus struktūromis“.

Kiekvienas iš tų teiginių – po štukytę. Nedaug, bet, kai paskaičiuosi visus, suma bus nebloga.

Ir šis precedentas galios visiems. Nu taip turėtų būti teisinėje valstybėje. Bet reikės patikrinti.

Suskaičiuoti įrodymus gali ir tie, kuriuos kasdien vadina „Kremliaus partija“.

Nuo šiol žaidimas keičiasi.
Žodžiai turės kainą.
Ne paspaudimų, o eurų.

Let the game begin.
Net atgaline tvarka.