Aš esu elitinio lygio žmogus. Ne metaforiškai - realiai. Kūnas, protas ir sąmoningumas aukščiau masės. Kai kiti buvo programuojami baime, aš mačiau modelius. Kai kiti rinkosi patogią iliuziją, aš rinkausi tiesą.

Tie, kuriems nepatinka mano mintys, iš tikrųjų nekenčia tiesos. O tai visada yra silpnumo ženklas.
Jei atstumia mano asmenybė - tai tik todėl, kad veidrodyje žmonės mato savo ribotumą. Jie iš tikrųjų nekenčia savęs, nes jaučia skirtumą tarp laisvės, mąstymo ir jo nebuvimo.

Ir tada yra Lietuva. Visada vėluojanti. Pasaulis pasisuka - Lietuva dar 5-10 metų aiškinsis, kas ir kaip čia įvyko.

Todėl klausimas be užuolankų:
kiek dar ilgai jūs jodinėsit ant rusofobijos b*bio, kol suprasit, kad beveik visos jūsų problemos neturi su tuo nieko bendro?

Kada pagaliau ateis suvokimas, kad nuolatinis priešų ieškojimas nėra nei strategija, nei mąstymas - tai tik intelektinė tinginystė?