Ką ponia Johnson tuomet išvydo ekrane ji linkusi pasilaikyti sau, tačiau mes galime apie tai sužinoti iš gausybę abortų atlikusio, taip pat iš šios veiklos pasitraukusio gydytojo Anthony Levatino pasakojimo. Kad nesukelčiau skaitytojams pernelyg didelio diskomforto, tik užsiminsiu, jog dr. Levatino aiškina, kad gydytojas į gimdą įkiša žnyples, sutraiško vaikučio galvą, o po to vieną po kitos ištraukinėja kūnelio dalis ir deda jas šalia savęs ant stalo. Abortas baigtas tuomet, kai gydytojas suskaičiuoja ką ištraukė ir įsitikina, kad nepaliko gimdoje atskirų kūdikio dalių.

Abortų klinikos, pradedant liūdnai išgarsėjusia Planuota tėvyste, tikina, kad svarbiausia yra palikti moterims pasirinkimą, kad jie tik padeda šeimoms susilaukti sveikų atžalų, o abortai – tik reti nemalonūs nutikimai jų darbe. Tačiau A.Johnson liudija, kad darbe matė visai ką kita. Pasak jos, Planuota tėvystė yra tikras abortų fabrikas, kuris praktiškai tik tuo ir teužsiiminėja. Šis klinikų tinklas numato kvotas kiek kuriais metais atliks abortų. Abby Johnson buvo kaip reikiant šokiruota, kai 2009 metais išgirdo, jog kitiems metams Planuota tėvystė sieks padvigubinti atliktų abortų skaičių.

Visi šie atradimai privertė Abby Johnson pasitraukti iš darbo abortų klinikoje ir imtis priešingų tikslų siekiančios misijos – kovos už negimusių kūdikių teisę gyventi. Kaip ne kaip, tiek JAV, tiek ir kitų šalių konstitucijos šią teisę įvardina kaip pamatinę. Netrukus po jos apsisprendimo prisistatė buvęs ponios Johnson darbdavys ir pagrasino teismo ieškiniu jeigu ji pradės atvirauti ką mačiusi dirbdama jų klinikoje.

Grasinimas davė priešingų rezultatų – iš pradžių nė nemaniusi tos informacijos išnaudoti savo pilietinėje misijoje, Abby Johnson sumetė, kad tai kaip tik ir bus paveikiausia gelbėjant kūdikius. Netrukus ji paviešino, kad mirties klinikos sunkiai randa kūdikius žudyti pasirengusių gydytojų, todėl ten dirbantys yra siaubingai apkrauti. Planuotos tėvystės veiklos planas numato vienam abortui skirti vos penkias minutes. Jų ginekologai negali naudotis ultragarso aparatu, nors dėl to aborto operacijos taptų gerokai saugesnės. Vietoj to gydytojams tenka grabaliotis su savo žnyplėmis akluoju būdu, dėl ko kartais pažeidžiama gimda. Visa tai dėl to, kad jeigu gydytojai nuolat matytų kūdikių žudymo vaizdus, dalis jų tikrai atsisakytų šio darbo, o gal net išprotėtų.

Planuota tėvystė - nemenkas verslas. Klinikos sąnaudos vienai aborto operacijai atlikti siekia 95 dolerius, o iš klientų jie prašo nuo 400 iki 700 dol. Paprastai viena PT klinika per dieną atlieka 40 – 60 abortų. Taigi šios bendrovės pelnus – nepamirškite, kad kol kas tai tik apie vieną iš gausybės jų turimų klinikų - galite nesunkiai primesti. Nenuostabu, kad girdime tiek įsijautusių šnekų apie neliečiamą moterų teisę rinktis ir kad lobizmas toks aršus. Kadangi abortų klinikoms viena didžiausių problemų yra rasti gydytojų, kurie sutiktų tuo užsiiminėti, dabar jie siekia pakeisti įstatymus, kad gydytojas neturėtų teisės atsisakyti atlikti abortą.

Nors abortų lobistai daug kalba apie moterų teisę rinktis, Abby Johnson liudija, jog klinikos daro viską šią teisę kuo labiau sumažinti. Pavyzdžiui, prieš klientei apsisprendžiant dėl operacijos, Planuotos tėvystė atlieka echoskopiją, už kurią prašo 150 dol. Tačiau čia pat priduria: jeigu apsispręstum abortui jau šiandien, mes šią sumą įskaičiuotume į būsimos operacijos kainą; jeigu ne, šie pinigai jums negrįžtamai pradings.

Taip gydytojų klinikos verčiamos mirties fabrikais. Žiniasklaidoje matome gausybę vaizdų apie nacių ar sovietų mirties stovyklų žiaurumus, tačiau kuo geresnė mūsų karta, kai skatina mamas žudyti kūdikius?

Nemanau, kad abortus reikia visiškai uždrausti. Gyvenime pasitaiko visko, kartais gal ir išties geriau tas operacijas atlikti legaliai, kad per tai nežūtų dar ir moteris. Tačiau ar mes padarėme viską, kad tokių dalykų būtų kiek įmanoma mažiau?

Anksčiau šalys ar atskiri miestai didžiavosi, kad yra liberalūs ir visa kam pakantūs. Dabar, kai pasaulyje nenumaldomai plinta konservatyvumo banga, atsiranda miestai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra draugiški gyvybei. Šie miestai, tokie kaip Verona Italijoje ar Varšuva Lenkijoje, diegia programas, kurios kuo labiau mažintų abortų skaičių.

Pirmiausia, žinoma, moterys nebegali to daryti be vyro žinios. Toliau seka konsultacija su moterimis ir pažadas joms padėti išauginti vaiką. Jeigu ji vis tiek pasirengusi vaiko atsisakyti, jai pasiūlo pagimdyti, o gimusį vaiką paims ir atiduos įvaikinti. Jeigu ir po to moteris vis tiek lieka apsisprendusi daryti abortą, gyvybės aktyvistai gali siekti sutrumpinti nėštumo laiką iki kada abortas leidžiamas, pabranginti šias paslaugas, o surinktus mokesčius panaudoti abortų mažinimo programoms.

Tuo tarpu mes visi turime žinoti, kad mirties fabrikai nedingo. Anksčiau tai buvo nacių ar sovietų koncentracijos stovyklos, dabar žmonių naikinimas persikėlė į gydytojų kabinetus. Tačiau tai nereiškia, kad naikinimo mastai dėl to sumažėjo. Vien 2017 metais Didžiojoje Britanijoje atlikta 206 800 abortų; JAV – 881 000; Vokietijoje – 101 209; Lietuvoje – 4294.

Tai baisi tikrovė, kuri kelia sunkių moralinių dilemų.

Niurnbergo tribunolas nustatė, kad vienas svarbiausių veiksnių, sukėlusių siaubingą katastrofą Europoje – žmonės nejautė asmeninės atsakomybės už kolektyvinius veiksmus. O šios galima išvengti tuomet, kai padarai viską kas nuo tavęs priklauso, kad sustabdytum tragediją. Pavyzdžiui, už totalitarizmo nusikaltimus neatsakingi tie, kurie jiems vienaip ar kitaip priešinosi. Šis straipsnis – mano pastangos pakeisti padėtį ir kreipimasis į kiekvieno skaitytojo sąžinę, raginimas kiekvienam padaryti kas nuo jo ar jos priklauso, kad šio reiškinio būtų kaip įmanoma mažiau.  

Svarbiausia, žinoma, kad pagaliau pradėtume įsisąmoninti palaido gyvenimo padarinius ir ryžtingai nusigręžtume nuo visų tų, kurie mus į tai stumia – pradedant dekadentiškais scenos veikėjais ir baigiant sodomistinėmis politinėmis partijomis, kurios mėgina sugriauti šeimą.

P.S. Netrukus, jau šį pavasarį, pasaulinius ekranus turėtų pasiekti Holivudo filmas apie Abby Johnson – Neplanuota (Unplanned).