Tai baisūs ir nenuspėjami gamtos reiškiniai, atskleidžiantys mūsų planetos gyvybingumą ir žmogaus trapumą.
Jie simbolizuoja apmąstymus apie gyvenimo laikinumą.
Žemės drebėjimas - tai tarsi gimdymas, tarsi kalėjimas, tarsi karas.
Tie, kurie to neišgyveno, suprasti negali.
O tie, kurie išgyveno, tampa lyg kokio neoficialaus pasaulinio skausmo klubo nariais, nedaug kam prieinamos išminties nešiotojais - nes išgyveno, nes iškentėjo, nes žino.
O likusiam pasauliui atrodo, kad tai atsitiko labai toli, kad atsitiko kažkas, ką sunku įsivaizduoti.
Kažkur dreba Žemė…
Pasaulis atitolo ir nuleido akis…
O mes kol kas drebam ir šokinėjam iš lovų tik todėl, kad miegoti - per karšta ir tam neturime jėgų.
O didžiausia baimė - kad neprasidėtų liūtis ir perkūnija, kad neapleistų viltis, jog einant gatve ant galvos nenukris kokia sena čerpė, kad neužvirs griaunamo seno namo siena ar koks elektros stulpas.
Ir džiaugiamės, kad nepriklausome didelį žemės drebėjimą išgyvenusiųjų klubui, kad išvengėme tamsiausios savo gyvenimo nakties.