Europa turi nuspręsti. Jie gali ir toliau slėpti savo galvas smėlyje arba gali rimtai susimąstyti apie savo saugumą ir gynybą.
Jei jie pasirinks pirmąjį variantą, ES praras reikšmę Europoje ir už jos ribų. Jei ji pasirinks pastarąją, tai įpareigotų ES vadovus elgtis labiau politiškai ir integruotis ekonomiškai. Be šių pokyčių blokas gali pamiršti apie bendros strategijos kūrimą, jau nekalbant apie Kinijos iškilimą ir nuolatinę Rusijos įtaką Europoje.
Lapkričio 7 d. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono netiksli analizė atsirado „Economist“ žurnale. Interviu metu E. Macronas nenustebino nieko ir elgėsi kaip visuomet: tiesmukai, nepolitiškai ir nemaloniai. Tai sutapo su iškilmėmis Berlyne, minint Berlyno sienos griūties ir vėlesnio Vokietijos suvienijimo trisdešimtąsias metines.
Vokietijos politikai tvirtina, jog yra įsipareigoję išleisti daugiau gynybai, giria Jungtinių Valstijų veiksmus įgyvendinant 1989 m. planus ir stiprinti transatlantinius ryšius. Daug raminančių žodžių. Tačiau E. Macronui svarbu, kad žodžiai tuoj pat virstų darbais. Būtent tai piktina europiečius; jie turės priimti sunkius sprendimus.
Pirmiausia, reikia spręsti NATO problemas. Interviu metu E. Macronas tai vadino „negyvomis smegenimis“. Tai nuliūdino kelias Europos šalis. Lenkija ir kiti puolė ginti NATO. Jie baiminasi Europos, kuriai vadovauja Prancūzija, kuri silpnina ryšius su NATO ir JAV. Šie ryšiai ir taip jau yra įtempti, ir ne tik todėl, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas kritikavo europiečius už nerūpestingumą ir Amerikos saugumo garantijų suvokimą kaip savaime suprantamą dalyką. Jo pirmtakas, buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, taip pat ir kritikavo europiečius tik kiek elegantiškiau.
E. Macrono NATO analizė buvo skirta įspėti europiečius būti pasirengusiems. Darant prielaidą, kad NATO tęsis - nebent D. Trumpas nuspręstų kitaip, jei jis bus perrinktas, Europa neturi jokio pagrindo rūpintis gynyba. Tam nereikia konkuruoti su NATO. Ji negalėtų prisiimti šio vaidmens net jei to norėtų; Europai trūksta karinių pajėgų ir bendros strateginės parengties.
Būtent dėl šių trūkumų Europa yra pažeidžiama. Daugybė NATO rėmėjų JAV Kongrese turėtų paskatinti Europą kurti gyvuojančias ir stiprias gynybos ir saugumo struktūras. Pažeidžiami sąjungininkai brangiai kainuoja ir išnaudoja kitus.
E. Macrono požiūris pritraukė keletą sąjungininkų ES viduje. Tačiau Lenkija ir Baltijos šalys bei kai kurios kitos valstybės narės atmeta jo pasiūlymus, nesvarbu, ar tai susiję su NATO palaikymu, plėtros stabdymu, santykių su Rusija atkūrimu, ar bloko skatinimu integruotis.
Visa tai leidžia kritikuoti E. Macroną už mestą iššūkį status quo. O kada ES vadovai patys pateiks siūlymus Europai? Dar svarbiau, kokia yra Vokietijos pozicija atsižvelgiant į Europos kryptį ir ginant jos interesus?
Per Berlyno sienos trisdešimties metų sukaktį visose Vokietijos ministrų ir pareigūnų kalbose netrūko palaikymo NATO ir JAV, ypač po to, kai E. Macronas išreiškė nusiteikimą prieš NATO.
Heiko Maas, Vokietijos užsienio reikalų ministras, kuris, atrodo, pamiršo Amerikos vaidmenį remiant Vokietiją 1989 m., staiga pasidarė lyriškas apie NATO ir JAV. Anksčiau jis netgi siūlė, kad Europa, t.y, Vokietija, nesikištų į prekybos ginčą tarp Pekino ir Vašingtono ir reikštų vienodą poziciją abiejų atžvilgiu, tarsi ginčas neturėtų įtakos pasaulio ekonomikai ir tarsi JAV nebuvo Europos sąjungininkė.
Vis dėlto diskusijos apie Vokietijos vadovybę vystosi lėtai. Tai daryti nejauku, nes reiktų turėti reikalų su valdžia, strateguoti ir daryti įtaką. Vokietijos gynybos ministrė ir krikščionių demokratų lyderė Annegret Kramp-Karrenbauer (ir kanclerės Angela Merkel tikėtina įpėdinė) pasakė apgalvotą kalbą Bundesvero universitete Miunchene.
Jos žinia buvo ta, kad remdamiesi „santūrumo kultūra, mes reikalaujame visokių svarstymų ir suvaržymų“. Kitaip tariant, Vokietija vengia prisiimti atsakomybės. „Mes privalome parodyti daugiau drąsos“, - sakė ji. Kramp-Karrenbauer netgi žengė toliau siūlydama Vokietijai padėti savo sąjungininkams Indijos ir Ramiojo vandenyno regione:
„Mūsų partneriai Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. . . jaučiasi vis labiau įtraukti į Kinijos valdžios troškimo maniją “, - sakė ji. „Jie norėtų pamatyti aiškų solidarumo ženklą, palaikantį galiojančią tarptautinę teisę, neliečiamą teritoriją ir nemokamus gabenimo kelius. Atėjo laikas Vokietijai duoti tokį ženklą, būti kartu su sąjungininkais. Nes mūsų interesas yra laikytis galiojančių įstatymų. “
Galbūt tai yra vienas iš atsakymų į E. Macrono pasiūlymus. Tačiau trūksta atsakymo į klausimą „kaip tai padaryti“. Iki tol E. Macronas bus vienas, o Europa išliks pažeidžiama.
Skaityti komentarus