°C
      2019 10 21 Pirmadienis

      Elitinės pedofilijos vergijos siaubą išgyvenusi auka atskleidžia neįtikėtiną pabėgimo istoriją

      Nuotrauka: School of talk nuotr.

      2019-01-29 08:00:00

      Viena iš priežasčių, kodėl patikima informacija apie tikrąjį satanistinių ritualų ir pedofilijos siaubą yra tokia reta, yra tai, jog vaikai, patekę į sekso vergiją, yra pasmerkti mirčiai. Anneke Lucas, išgyvenusioji vaikų prievartos siaubą, pati buvo įtraukta į Belgijos pedofilų tinklą, tačiau netrukus, kai pasidarė nebereikalinga pastarajam ratui, o jos egzistavimas ėmė kelti grėsmę, buvo nugabenta į egzekucijos vietą. 

      Tai, kad Anneke Lucas buvo išgelbėta likus vos kelioms akimirkoms iki jos nužudymo, stebina ne ką mažiau nei faktas, jog tinklui priklausantieji pažino ją kaip protingą, nepaklusnią ir galingą mergaitę, nors šiai buvo vos vienuolika metų, tačiau atmetė galimybę, kad kažkada ji atsigaus po traumos pakankamai, kad galėtų viešai atskleisti ir išnarplioti pedofilų tinklą bei satanistinę jo veiklą. 

      Patekusi į šį pragarą žemėje, kurį laiką ji buvo sistemingai treniruojama tapti sekso verge - verčiama stebėti įvairius filmus, padedančius suvokti, kokia yra šių vyrų troškimų prigimtis. Pasak jos, tokie iškrypėliški troškimai ateina iš vaikystės traumos bei šių vyrų negalėjimo emociškai augti ar sukurti bet kokį tikrą ryšį su kitais žmonėmis. 

      Pabėgimas 

      Galima teigti, jog šios merginos žinios bei vidinė psichinė stiprybė netiesiogiai ir tapo tuo, kas išgelbėjo jos gyvybę. Vienas iš paskutiniųjų jos kankintojų buvo jaunas vyras, kuris per metus laiko trukusius jų iškrypėliškus santykius elgėsi nepaprastai intymiai, tačiau tuo pačiu ir nepaprastai žiauriai. Galiausiai jis nusprendė viską užbaigti. Kankintojas, kurį ji vadino „gangsteriu“, jautė, jog jų buvimas kartu „pasiekė savo zenitą“, tai reiškė, jog mergaitė iš jo gali nesitikėti jokios pagalbos. Jis pasitiko bet kokį likimą, kurį tinklas, kuriam ji buvo nebenaudinga, turėjo paruošęs. Atsakydama į jo nepagarbą, Anneke sugebėjo žiūrėti į jį garbingai, kažkokiu būdu jai pavyko psichologiškai užsiblokuoti nuo savojo kankintojo, ji ištransliavo aiškią žinutę – „man tavęs nereikia!”, kuri, pasirodo, paliko ryškią emocinę žymę kankintojo sąmonėje. 

      Tačiau tuomet Anneke jau buvo perduota prižiūrėtojui, sadistiškam budeliui, kuris turėjo atlikti paskutiniąją užduotį. Anneke buvo pristatyta į egzekucijos vietą, kuri buvo sutepta daugybės anksčiau čia buvusių vaikų krauju. Mergaitę pradėjo kankinti maži vaikai, kurie buvo verčiami priešintis savo natūraliems instinktams ir kankinti mažais prietaisais, tokiais kaip žuvų kabliukai arba lenktiniai peiliukai. Prižiūrėtojas buvo tik įsakęs jaunam berniukui nupjauti mergaitės koją, kai atsitiko kai kas neįtikėtino: 

      „... prasivėrė durys ir aš galvoju, dabar šis berniukas su kapokle rankoje nurėš mano koją... tačiau tai buvo kažkas kitas. Tai buvo vienas iš boso draugų, kuris griežtai ištarė: „viskas baigta“. Prižiūrėtojas stovėjo netekęs amo, jis pasakė: „Tu juk nešneki rimtai?“ Jis [boso draugas] tepasakė: „taip, viskas baigta, visi galite skirstytis“. Prižiūrėtojas prasitarė: „Ji sukels mums rimtų bėdų“, tačiau šioje situacijoje neturėjo jokios galios, tad jis ir vaikai išėjo... 

      Mane nugabeno į ofisą, kuriame sėdėjo tinklo bosas, „gangsteris“, boso draugas, sutrukdęs egzekuciją, ir maža, devynerių ar aštuonerių metų mergaitė, kurios nebuvau mačiusi anksčiau. Tačiau prisimenu, kaip ji atrodė. Tuomet tinklo bosas pradėjo šnekėti: „Žinai, tu buvai išgelbėta ir paleista, tačiau tokie dalykai čia nevyksta. Juk žinai, kad negali tiesiog išeiti, kažkas turi mirti. Taigi, tai būsi tu arba ji?“ Ir tai buvo kita mergaitė.“ 

      Tai, kas nutiko po šio priverstinio gyvenimo arba mirties apsisprendimo, yra labiausiai neįtikėtinas faktas. Pakanka pasakyti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios mergaitei buvo suteikta galimybė tapti laisva, buvo ta, jog ji pažadino tikrą emocinį ryšį su kankintoju, vadinamu „gangsteriu“, kuris turėjo brangiai sumokėti už savo „silpnumo ženklą“ tinkle. Visa tai pilnai suvokti galima tik perskaičius pačios mergaitės žodžius: 

      „Pastebėjau, jog „gangsteris“ visuomet sulaukdavo didelės pagarbos iš aplinkinių, tačiau dabar jis buvo pašiepiamas, praradęs autoritetą, kiti tarsi juokėsi iš jo ir aš iškart pastebėjau šį pokytį. Nugirdau vyrus šnekant, jog jis pardavė savo gyvenimą... ir dėl ko? Dėl tos mažos kalės? Ir aš tiesiog pradėjau jo klausinėti ir supratau, jog kol mane kankino, jis susitarė su bosu, jog dirbs jam, bus jo kairioji ranka, ar kaip tai vadinama, jis pasižadėjo būti boso paslaugoms, taigi prarado savo autoritetą. Jis tapo boso patarnautoju, tam, kad išsaugotų mano gyvybę.“ 

      Mergaitės gijimo istorija 

      Pasak Anneke‘ės, bet kokia gailestingumo, užuojautos ar žmogiškumo apraiška yra paprasčiausio silpnumo ženklas tinkle. Kankintojas, kuris sudarė sandorį, jog išgelbėtų mergaitės gyvybę, galiausiai buvo nužudytas. Tačiau prieš tai jis spėjo duoti nurodymų sąrašą, kurie padėjo jai išgyventi – kaip ir kur ji turėtų gyventi, ką turėtų daryti, o ko griežtai daryti negalima, ypač pabrėždamas, jog draudžiama šnekėti apie tinklą, nes prasitarus mergaitė bus persekiojama ir nužudyta. 

      Ironiška, tačiau po daugelio metų privačiuose ir patikimuose terapeutų kabinetuose būtent kalbėjimas apie siaubingą patirtį tinkle ir buvo Anneke‘ės gyjimo istorijos pradžia. Ji persikraustė iš Belgijos į Prancūziją, iš ten į Londoną, Paryžių, Niujorką, Losandželą ir vėl į Niujorką, kur susipažino su psichoterapeute, kuri padėjo jai pakeisti savo gyvenimą. 

      „Radau terapeutę, kuri, nors ir nebuvo tokio pobūdžio situacijų specialistė, buvo atvira, taigi atsivėriau ir aš. Pamažu pasinėriau į jausmus, iš naujo išgyvenau to meto siaubą, kurį pati patyriau ir liudijau, bet labiausiai išgyvenau ne savo, o kitų vaikų skausmą. Ir išdavystę, nes aš buvau tokia prisirišusi prie šių tėvo figūrų. 

      Taigi, norėdama atsiriboti nuo tokios perspektyvos, kad jie buvo mano tėvas ir kad jie buvo tas asmuo, kuris mane taip mylėjo, atsiriboti nuo tokios vaiko perspektyvos ir pereiti į suaugusio žmogaus, kuris suvokia smurtą, kuris atsižvelgia į viską, tokia yra gijimo kelionė – nuo vaiko perspektyvos, sujungiant visus jausmus, kurie buvo suskaldomi siekiant išlaikyti gyvą to žmogaus vaizdą. Aš nuolat koncentruodavausi į kažkokią savo traumuojančios istorijos dalį, nuolat patyriau tuos jausmus, tačiau nesujungdavau jų, terapija padėjo sujungti jausmus su tikrosiomis jų priežastimis, kai tai atsitiko, pirmiausia, aš susivokiau, kad tai, kas atsitiko, yra tikra, nebeturėjau svarstyti, aš suvokiau, jog dabar esu kitokia, iš tiesų visiškai kitokia, gebu žvelgti kitomis akimis, jaučiuosi sveikesnė, o žmonių atsakas mano atžvilgiu taip pat visiškai kitoks.“ 

      Akivaizdu, jog Anneke Lucas kalba apie savo patirtį tiesmukai, jos žodžiai byloja apie aiškią dvasinę pusiausvyrą, kai ji apibūdina savo kraštutinės tamsos ir perėjimo į šviesą patirtį, ji yra žmogus, atradęs kelią į gijimą, kuris gali būti įkvėpimas mums visiems. 

      Skaityti komentarus