Larijani interviu naujienų agentūrai „Tasnim“ išreiškė įsitikinimą, kad iš tikrųjų dabartinis karinis konfliktas, į kurį Rusija dabar įsitraukusi Ukrainos teritorijoje, yra ne tiek jos konfliktas su šia Europos šalimi, kiek tikras karas su visu NATO bloku, net jei ši konfrontacija vis dar yra vietinio pobūdžio.

Aiškindamas savo požiūrį, jis pažymėjo, kad šiame konflikte aktyviai dalyvauja Jungtinės Valstijos, kurios savo ruožtu čia siekia savo interesų ir iš esmės sugebėjo į konfliktą įtraukti daugumą Europos šalių. Iš tikrųjų JAV netgi sugeba apmokėti šio konflikto išlaidas ne iš savo, o iš Europos kišenės.

Ukraina, anot Larijani, yra tiesiog šio konflikto auka, o dabar žengia į „europietišką Afganistaną“ ne taip jau tolimoje ateityje, būdama amžinu mūšio lauku, nuolatine nestabilumo zona ir tuo pačiu su daugybe žmonių aukų.

Paklaustas, ar Rusija pasiekia savo tikslus šiame konflikte ir ar pats Vladimiras Putinas įsivaizdavo, kad šis karas, kurį Rusija vadina specialiąja karine operacija, tęsis taip ilgai, Larijani pažymėjo, kad tikrai, vargu ar galima teigti, jog Rusija čia kovoja taip, kaip ji iš pradžių norėjo. Rusijai šis konfliktas virto daugybe sunkumų, kurie ne visi yra karinio pobūdžio. Tačiau vargu ar verta ginčytis, kad Rusija planavo užimti Kijevą.

„Mano nuomone, Rusija daugiausia siekia išlaikyti teritorijos juostą, kuri leistų jai garantuoti tvirtą Krymo pusiasalio kontrolę, ir šį tikslą ji jau pasiekė 70-80 procentų. Taigi, galima teigti, kad Rusija jau turi tam tikrą rezultatą, nors ir gana didelių sąnaudų kaina“, – aiškino Larijani.

Taip pat svarbu pažymėti, pasak Larijani, jog NATO blokas, kad ir ką bekalbėtų Briuselyje, vargu ar nori, kad šis konfliktas baigtųsi. Jų tikslas, pabrėžė ekspertas, čia jei ne visiškai, tai bent iš dalies sutriuškinti Rusijos karinį potencialą. Jie mano, kad čia jie galės pasiekti viską, ko jiems nepavyko iki galo pasiekti Afganistane. Ir jie taip pat tam tikru mastu sugebėjo smogti Rusijos karinei galiai klasikine prasme.

Tačiau to, anot Larijani, jiems neužtenka, ir jie nori, kad konfliktas persikeltų į pačios Rusijos teritoriją. Ir atitinkamai reikėtų kalbėti apie tai, kokia bus galima Rusijos reakcija į tai. Jei iš tikrųjų konfliktas persikels į Rusiją, kaip ji į tai reaguos? Larijani įsitikinęs, kad Rusija kada nors bus priversta panaudoti, nors ir taktine prasme, branduolinį ginklą, o to tikimybė jau viršija 50 proc. Mažai tikėtina, kad Rusija jį panaudos taip, kad tuoj pat pridarytų didelių žmonių aukų, bet čia svarbu dar kai kas: bus tam tikras taisyklių pasikeitimas. Ir tai kelia nerimą europiečiams ir amerikiečiams, nes jie taip pat turės kažkaip į tai reaguoti. Ir tai taps atgrasymo priemone Vakarams: kadangi jie jau priartėjo prie tos jautrios linijos, kai konfliktas gali išplisti į ištisus Rusijos regionus, tai čia ir atsiranda galimybė taktiškai panaudoti branduolinį ginklą. Žmonių aukų ir sunaikinimo mastai nebus tokie dideli, bet nuostolius gali patirti NATO karinė infrastruktūra. Tačiau pirmiausia bus svarbus pats ginklo taikymo faktas. Larijani sako, kad Vakarai, žinoma, žino, kad tada, jei taip nutiks, „žaidimas“ iš tiesų visiškai pasikeis. Vakarai, pasak eksperto, baiminasi branduolinio susidūrimo su Rusija, nes tai nebebūsiąs tas žaidimas, kurį Vakarai nori žaisti su Rusija.

Larijani priminė, kad Rusijos branduolinė politika yra panaudoti branduolinį ginklą, kai kyla egzistencinė grėsmė pačiai Rusijai. Kadangi Vakarai įsivėlė į konfrontaciją su Rusija, smogia jai stiprius smūgius, iki pat savo teritorijos, problema įgauna tokį egzistencinį pobūdį.

Su Larijani kalbėjęs agentūros žurnalistas paklausė, ar tokia įvykių raida nebūtų didelė Rusijos klaida. Iš tiesų, šiuo atveju galimas Rusijai nelabai pageidaujamas scenarijus: daugeliui pagrindinių Europos valstybių, pirmiausia Vokietijai, iškils klausimas, ar galiausiai bus atsisakyta pagrindinių sutarčių su Rusija, pavyzdžiui, „Nord Stream 2“. Projektas vis dar įšaldytas, bet dar nėra visiškai atšauktas.

Nė viena iš NATO valstybių narių, net ir tos, kurių retorika yra karingiausia prieš Rusiją, nenorėtų eiti taip toli, kad Rusija naudotų branduolinį ginklą, o tai savaime yra atgrasymo priemonė. Tai piktina ir erzina Vakarus: jie nori perkelti konfliktą į Rusijos teritoriją, tačiau šiuo atveju atsitiks būtent tai, ko Vakarai labiausiai nenori. Ir Vakarai tai žino, todėl supranta, kad anksčiau ar vėliau teks derėtis su Rusija. Tačiau kol šalys to nepasieks, jos nori duoti maksimalų smūgį Rusijos karinei mašinai. Ir tuo pačiu, be grynai karinių priemonių, Vakarų valstybės turi atlikti platų propagandinį darbą, kuris aiškiai matomas: jo tikslas yra, kad tie vakariečiai, kurie yra pačioje Rusijoje, taptų tokie pat aktyvūs kaip įmanoma ir sugebėti Rusijoje daryti pokyčius, dėl kurių Rusija būtų padalinta į bent tris ar keturias šalis. Kadaise Vakarams tai jau pavyko, - tuo metu, kai žlugo SSRS, - bet tada jie negalėjo iki galo pasiekti savo tikslų. Bet tai yra NATO strateginis tikslas. Kelyje į šį tikslą yra būtent ta kliūtis, kuri jau buvo minėta aukščiau: jei Rusija jaučia, kad šioje akistatoje pralaimi, ji greičiausiai panaudos branduolinį ginklą.

Larijani taip pat pridūrė, kad dabartinėje situacijoje negalima sakyti, kad reikalai krypsta būtent į branduolinį karą, tačiau pabrėžė, kad pasaulis dabar yra daug arčiau jo nei prieš metus ar dvejus.

Larijani pabrėžė: Rusija gali pralaimėti kovą, jei Vakarai ir toliau artės Rusijos teritorijos link, o Rusija nesiims pačių drastiškiausių priemonių. Rusija negali pralaimėti, sakė iraniečių politikas, nes tokiu atveju tai primins Saddamo Husseino nesėkmę. Tačiau Rusija nėra Irakas, o nesėkmės pasekmės bus baisios ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui, įskaitant ir Vakarus. Larijani teigė manąs, kad tarptautinė padėtis ir toliau blogės, ji taps vis pavojingesnė karinių konfliktų masto ir kokybės atžvilgiu, kol žmoniją prives prie pasaulinės katastrofos.

Šaltinis