Kur dingo „saugumas“ žodyje apsauga?

Pradėkime nuo pradžių. Norvegijos vaiko apsaugos tarnyba yra viešoji įstaiga, kuri atsakinga už vaiko gerovę bei saugumą ir yra paplitusi kiekvienoje savivaldybėje. Pagal Norvegijos įstatymą, vaiko apsaugos tarnyba turi visas teises imtis tam tikrų veiksmų, jei vaikas kenčia – sakydami veiksmų, mes omenyje turime atimti vaiką iš šeimos ir perduoti jį globėjams ar globos institucijoms. Tai populiari praktika ir kitose šalyse. Nesutarimai prasideda, kai paaiškėja, kiek galių turi vaiko apsaugos tarnyba ir kaip dažnai ji tas galias naudoja.

Problema prasidėjo 2008 metais po žiauraus įvykio, kur tėvas smurtaudamas užmušė savo vaiką. Nuo to laiko vaiko apsaugos tarnybos politika tapo daug griežtesnė, todėl vis daugiau vaikų yra atimami iš šeimų, netgi iškart po gimimo. Norvegijos žiniasklaida teigia, jog 2014 metais vaikų, atimamų iš tėvų, skaičius padidėjo trigubai ir siekė 1664. Ketvirtadalį jų sudarė vaikai, kurių mamos buvo užsienietės. Tai sukėlė ne tik vietinį, bet ir tarptautinį pasipiktinimą, nes šalys, iš kurių piliečių buvo atimti vaikai, jautėsi tapusios išankstinio nusistatymo apie jų kilmę ar religiją aukos. Po incidento, kuriame dalyvavo čekų šeima, gyvenanti Norvegijoje, Čekijos prezidentas Milošas Zemanas kaltino Norvegijos socialinius darbuotojus, jog šie „elgiasi kaip naciai“.      

Plona linija tarp atsargumo ir grubumo

Žinoma, visi sutinkame, kad vaiko gerovė yra labai svarbi net, jei  tenka vaiką atimti iš tėvų, tačiau Norvegijos visuomenė darosi vis įvairesnė, todėl terminų „saugumas ir gerovė“  reikšmės yra suprantamos kiek kitaip nei visame likusiame pasaulyje. Vienas iš Norvegijos įstatymų teigia, jog bet koks smurtas prieš vaikus net lengvas pliaukštelėjimas ranka yra griežtai draudžiamas, kai tuo tarpu daugelyje kitų šalių tai yra tėvų pasirinkimas. Taigi įsivaizduokite, jog esate Norvegijos  imigrantas, kuris nežinote šio įstatymo ir vieną dieną jūs suduodate savo vaikui viešoje vietoje, nes jis padarė kažką neleistino. Didelė tikimybė, kad labai greitai prie jūsų durų pasirodys socialiniai darbuotojai, gavę anoniminį skundą apie smurtą prieš vaiką. Yra atvejų, kai tokio skundo užteko tam, jog vaikai būtų atimti iš šeimos be jokio įspėjimo.

Tiesa, tarnyba atima vaikus ne tik iš imigrantų šeimų ar dėl fizinio smurto. Pasitaiko, kad vaikai yra paimami iš tėvų, nes vienas iš jų serga psichiatrine liga, pavyzdžiui, depresija. Kaip galima nuspręsti, jog mama, kuri kovoja su depresija yra netinkama auginti vaiką? Ir kokios pasekmės laukia vaiko? Ar tikrai jie būtų geriau prižiūrimi globėjų ar globos įstaigos negu mamos, kuri lankosi pas terapeutą, kad pasijustų geriau. Ar atimtumėte vaiką iš šeimos, jei tėtis būtų pripažintas „per senu“ arba, jei jūsų sūnus norėtų rengtis kaip mergaitė, tačiau jo gimimo liudijime parašyta, jog jis berniukas?

Kur slepiasi teisybė?  

Visi pateikti pavyzdžiai yra realios situacijos, todėl atsakymas tikrai nėra paprastas ar aiškus. Kiekviena byla yra kitokia, todėl ir sprendžiama turėtų būti skirtingai. Pagrindinis dalykas, keliantis susirūpinimą, yra tai, kad Norvegijos vaiko apsaugos tarnyba per daug skuba pildyti dokumentus ir perleisti vaiko globą kitiems negu bandydami skirti laiko šeimų konsultavimui ir problemų sprendimui. Visame pasaulyje vyko protestai ne tik internetinėse platformose, bet ir gatvėse, kurie reikalavo uždaryti vaiko apsaugos tarnybas Norvegijoje. Praeitais metais, 170 norvegų profesionalų, susijusių su vaikų apsauga, parašė atvirą laišką vaikų ministerijai, kuriame vaiko apsaugos tarnybą vadino „neveiksnia organizacija, kuri priima, skaudžias pasekmes turinčius, sprendimus.“

Tai dar ne pabaiga. Šiuo metu Europos žmogaus teisių teismas tiria aštuonias skirtingas bylas, kur tėvai teigia, kad Norvegija iš jų neteisėtai „pagrobė vaikus“. Mes tikimės, jog Europos žmogaus teisių teismas atskleis galimus vaiko apsaugos tarnybos trūkumus ir padės Norvegijai atgauti vienos geriausių šalių, kurioje galima auginti vaikus, vardą.