– Savo straipsniuose ir interviu jūs, kaip ir prezidentas Putinas, įrodinėjote, kad konfliktas su Ukraina Rusijai turi egzistencinę reikšmę. Kodėl? 2022-ųjų vasarį jau nebuvo kalbama apie Ukrainos stojimą į NATO, tai nekėlė ekonominės grėsmės Rusijai, o JAV kur kas labiau rūpėjo Kinija ir Artimieji Rytai. Taigi kokia buvo egzistencinė grėsmė, kurios reikėjo norint pradėti tokio masto operaciją?

Kai prasidėjo karinis konfliktas, matėme, kaip giliai Ukraina bendravo su NATO: daug ginklų, mokymų. Ukraina buvo paversta ietimi ir išsiųsta į pačią Rusijos širdį. Taip pat matėme Vakarų ekonominį, moralinį ir politinį žlugimą. Po klestėjimo 1990-aisiais šis nuosmukis buvo ypač skausmingas. Problemos Vakaruose ir visame pasaulyje liko neišspręstos. Klasikinė prieškario situacija. Nuo 2000-ųjų pabaigos karingumas prieš Rusiją sparčiai augo. Konfliktas atrodė vis labiau neišvengiamas. Tikriausiai Maskva nusprendė veikti aktyviai, kad galėtų diktuoti savo sąlygas.

Šis konfliktas nesusijęs su Ukraina. Jos piliečiai naudojami kaip patrankų mėsa kare, siekiant išsaugoti byrančio Vakarų elito dominavimą.

Rusijai tai kova ne tik už savo elito, bet ir už pačios valstybės išsaugojimą. Ji negalėjo sau leisti pralaimėti. Štai kodėl Rusija, tikiuosi, laimės net ir nenaudodama didesnio smurto. Bet žmonės miršta. Šį konfliktą prognozavau ketvirtį amžiaus. Ir aš negalėjau tam užkirsti kelio. Tai laikau savo asmenine nesėkme.

Neseniai kalbėjote, kad Rusija turi reaguoti į Vakarų bandymus ją „sunaikinti“. Tačiau tragiška ironija tame, kad ji naikina save: Vakarų šalys smerkia smurtą Ukrainoje; Švedija ir Suomija stoja į NATO; Rusija tampa nesąžininga valstybe ir ilgą laiką bus traktuojama kaip rimta grėsmė. Ar neapsiskaičiuota?

Rusijos ir Vakarų santykiai prastėja jau 15 metų. Pastaraisiais mėnesiais jiems nebuvo ko prarasti. Dabar Maskva gali sutramdyti Vakarus be jokių minčių ir vilčių. Belieka pažiūrėti, kaip ten viskas klostysis.

Atsižvelgiant į politinį, ekonominį ir moralinį vystymosi vektorių, kuo toliau nuo Vakarų, tuo mums geriau. Bent jau artimiausius 10-20 metų. Norisi tikėtis, kad tada viskas stos į savo vietas, iš dalies pasikeis elitas, ir mes galėsime pagerinti santykius. Mes nesiruošiame izoliuotis nuo likusio pasaulio, kuris iš esmės vystosi teisinga linkme, tampa platesnis ir laisvesnis, o Vakarai sparčiai mažėja. Tik istorija spręs, ar buvo teisinga leistis į atvirą konfrontaciją. Galbūt sprendimas turėjo būti priimtas anksčiau. Dėl COVID-19 jį teko atidėti.

Putinas dažnai naudojo Didžiosios Rusijos įvaizdį, kurį Vakarai niekina, ir tai kažkaip pateisino karinę operaciją suverenios Ukrainos valstybės teritorijoje. Ir vis dėlto, jei kalbėtume apie šalies didybę, aš, kaip ir daugelis imigrantų iš Rusijos, bijau, kad Putinas ją griauna. Daugelis išsilavinusių rusų bėga iš šalies, Rusijos kultūra buvo užgniaužta represinių įstatymų, kurie visus, turinčius tarptautinių ryšių, įvardija kaip užsienio agentus, tarptautiniai santykiai nutrūksta, o Rusijos sportininkai ir menininkai kenčia. Kas čia naudingo Rusijai?

Jeigu Rusija nori vystytis ir toliau būti išdidžia ir suvereni valstybe, ji turi kovoti dėl vietos ateities pasaulio tvarkoje. Tai kova už teisingą ir stabilų pasaulį. Tačiau nėra pergalės be pralaimėjimo. Apgailestauju, kad dešimtys tūkstančių IT specialistų nusprendė išvykti iš šalies ieškoti geresnio gyvenimo. Bet aš žinau, ir jūs taip pat, kad daugelis rusų emigrantų, intelektualų ir vertų žmonių yra nelaimingi. Tikimės, kad kai kurie sugrįš. Vakaruose iškyla Rusijos kultūros ir apskritai visko, kas susiję su Rusija, panaikinimo problema. Tai tarsi savo istorijos, kultūros ir krikščioniškų moralinių vertybių panaikinimas.

Konfrontacija susiaurina politinės laisvės erdvę, ir tai man kelia nerimą. Daugelyje tekstų viešai pabrėžiu, kad turime išsaugoti minties ir intelektualių diskusijų laisvę. Tačiau mes čia geriau nei daugelyje kitų šalių. Mes neturime atšaukimo kultūros ir ne visur vykdome politinį korektiškumą. Nerimauju, kas bus su minties laisve ateityje. Tačiau dar labiau mane neramina didėjanti pasaulinio termobranduolinio konflikto, baigiančio žmoniją, galimybė. Gyvename užsitęsusioje Karibų jūros krizėje. Ir aš nematau tokių žmonių kaip Kennedy‘is ir jo aplinka kitoje pusėje. Nežinau, ar turime atsakingų pašnekovų, bet jų ieškome.

Neseniai viename interviu sakėte, kad daugelis Rusijos elito atstovų reikalauja „pergalės“ apibrėžimo. Koks jis?

Tai - judantis taikinys. Bent jau Donbaso išlaisvinimas iš Kijevo režimo, kuris yra paskutiniame etape, o vėliau – pietinės ir rytinės Ukrainos dalys. Kitas Rusijos tikslas greičiausiai bus ir visiškas Kijevo kontroliuojamų teritorijų demilitarizavimas.

Ukraina yra svarbi, bet nedidelė dalis senosios pasaulio tvarkos, kurioje dominavo JAV primestas globalus liberalusis imperializmas ir judėjimas teisingesnio ir laisvesnio, daugiapoliariškumo ir civilizacijų bei kultūrų įvairovės pasaulio link. Eurazijoje bus sukurtas vienas iš tokio pasaulio centrų, atgims didžiosios civilizacijos, kurios buvo slopinamos kelis šimtus metų. Rusija atliks natūralų „civilizacijų civilizacijos“ vaidmenį. Ji turėtų tapti šios sistemos šiauriniu balansuotoju. Tikiuosi, kad susitvarkysime su abiem vaidmenimis. Mes didžiuojamės didžiosios Puškino, Tolstojaus, Gogolio kultūros paveldėtojais. Pastarieji atkeliavo iš šiuolaikinės Ukrainos kraštų ir įskiepijo mums meilę jiems. Esame nenugalimų karių, tokių kaip Suvorovas, maršalai Žukovas ir Rokosovskis paveldėtojai. Naujoji pasaulio tvarka vis dar yra horizonte. Bet aš stengiuosi jį priartinti.

Šaltinis