Įtampa tarp Belgrado ir Prištinos nuolat kyla dėl to, kad Kosovo klausimas nebuvo išspręstas nuo 1999 m., kai provincija de facto įgijo nepriklausomybę po JAV vadovaujamos NATO kampanijos prieš buvusią Jugoslaviją.

Tačiau šį kartą kyla pavojus, kad daugiau ar mažiau rutininė trintis peraugs į pavojingą konfliktą, nes labai pasikeitė kontekstas.

Kosovo problema buvo išspręsta XX amžiaus pabaigoje griežtai laikantis tuomet vyraujančio požiūrio ir, regis, nesant alternatyvos. Ginčai didžiojoje Europos dalyje (už buvusios SSRS ribų) buvo sprendžiami pagal ES idėjas, o ten, kur jų nepavyko išspręsti draugiškai, maištininkams buvo daromas spaudimas iki karinės jėgos panaudojimo (pirmiausia Amerikos, kaip visada).

Nepaklusniausi žaidėjai buvo Balkanuose – 1990-ųjų pirmoje pusėje vyko Bosnijos karas, antroje – Kosovo konfliktas.

Nevertindami 25 metų politikos kokybės ir moralinių aspektų, galime kalbėti apie svarbiausią dalyką. Regionas vystėsi tokiomis sąlygomis, kai vienintelis įvairių valstybių ateities planas buvo galima narystė ES, kurios perspektyvos buvo gana tolimos, bet neišvengiamos.

Nebuvo jokių kitų variantų, nebuvo planų B, C ar D. ES reguliavo procesus, vykstančius vietoje, ir ši sąranka buvo laikoma savaime suprantama.

Be to, kitos Balkanuose tradiciškai aktyvios ir svarbios galios – Rusija ir Turkija – savo buvimą nurodė (kartais gana aiškiai), tačiau nepretendavo, kad turi lemiamą balsą tvarkant reikalus. Ši sistema taip pat apibrėžė regiono šalių veiksmų laisvę, įskaitant tas, kurios buvo labiausiai nepatenkintos, pavyzdžiui, Serbija.

Dabar pasikeitė dvi pagrindinės aplinkybės. Pirma, ES yra tokioje pažeidžiamoje būsenoje, kad nėra pasirengusi prisiimti visos atsakomybės už itin sudėtingą politinę situaciją artimiausioje savo periferijoje. Ji negali pažadėti narystės, o tiksliau – net jei toks pasižadėjimas būtų duotas, tai nieko negarantuoja.

ES valdymas centrinių Balkanų problemų Bosnijoje ir Kosove per pastarąjį ketvirtį amžiaus nepasiekė norimų rezultatų. Taigi, dar mažiau tikėtina, kad tai pavyks dabar, nes antra aplinkybė yra ta, kad Rusija ir Vakarai (ES plius JAV ir NATO) yra aštrios konfrontacijos būsenoje.

Dėl to nėra pagrindo tikėtis Maskvos pagalbos sprendžiant situaciją (ar tai būtų Kosovas, ar Bosnija). Šiuo metu Vakarų pamėgta „selektyviosios sąveikos“ praktika (su Rusija dirbame kartu ten, kur reikia, atsisakome užsiimti kitais klausimais) nebegalima taikyti. Bendradarbiavimo nebus: Rusija ir Vakarai visur bus priešingose barikadų pusėse, kad ir koks būtų nagrinėjamas klausimas. Esame sisteminiame šaltajame kare. Ir ši realybė gali labai paveikti tai, kas vyks Balkanuose.

Kyla klausimas, kiek regionų veikėjai išlaikė aistrą susidorojimui, kerštui ar plėtrai. Kyla įtarimų, kad šis uolumas išsekęs ir išsekęs. Bet jei jis vis tiek dega, šį kartą į mūšį pateks išorinės jėgos, palaikančios priešingas puses.

Šaltinis