Jis surado Alfredo Salafia giminaičius, kurie leido peržiūrėti balzamuotojo dokumentus bei užrašus. Juose Salafia buvo surašęs chemines medžiagas, kurias sušvirkštė į Rozalijos kūną: „Viena dalis glicerino, viena dalis formalino, prisotinto cinko sulfatu bei chloridu, ir viena dalis alkoholio tirpalo, prisotinto salicilo rūgštimi“. Šiais laikais balzamuotojų plačiai naudojamas formalinas yra formaldehido ir vandens mišinys. Jis naikina bakterijas. Salafia buvo vienas pirmųjų, kuris formaliną panaudojo kūno balzamavimui. Alkoholis ir sausas katakombų oras išdžiovino Rozalijos kūną. Glicerinas apsaugojo kūną nuo per didelio išdžiūvimo, o salicilo rūgštis – nuo grybelių. Kaip teigia Amerikos balzamuotojų draugijos vykdomoji direktorė Melisa Johnson Williams, Rozalijos kūnas taip puikiai išsilaikė būtent dėl cinko druskų poveikio. Cinkas mergaitės kūną pavertė akmeniu. „Cinkas suteikė jos kūnui kietumo“, teigė Williams. „Galėtumėte išimti ją iš karsto, į ką nors atremti, ir ji stovėtų“.  

Rozalijos palaikai vieni paskutiniųjų, kuriuos buvo leista patalpinti Palermo (Sicilija) katakombose. Iš pradžių Rozalijos Lombardo kūnas buvo laikomas mažoje koplyčioje, nedideliame stiklo gaubtu uždengtame karste, kuris buvo pastatytas ant medinės pakylos. 2009 metais „National Geographic“ darytoje nuotraukoje matėsi beprasidedančio irimo ženklai, – ypač ryškus buvo mumijos odos spalvos pasikeitimas, – todėl ji buvo perkelta į sausesnę katakombų vietą, karstas uždengtas hermetišku stikliniu gaubtu, o po juo prileista irimą stabdančių azoto dujų.  

Tačiau „miegančioji gražuolė“ Rozalija garsėja ne tik tuo, kad yra viena iš geriausiai pasaulyje išsilaikiusių mumijų. Tie, kas stebėjo Rozalijos mumiją, teigė, kad ji kasdien pramerkia savo ryškiai mėlynas akis, o po kiek laiko vėl užsimerkia. Ilgai niekas negalėjo suprasti, kaip tai įmanoma. Kol 2009 metais tas pats antropologas ir Kapucinų katakombų kuratorius Darijus Piombino-Mascali sugriovė gražiosios Sicilijos šviesiaplaukės mumijos mitą. “Tai tik optinė iliuzija, kurią sukuria šviesa, prasiskverbianti pro šoninius gaubto stiklus. O juk šviesos intensyvumas ir kritimo kampas dienos bėgyje kinta“, – paaiškino mokslininkas. Piombino-Mascali padarė šį atradimą tuomet, kai muziejaus darbininkai pernešė mumijos karstą į kitą vietą. Pernešant mergaitės kūnas šiek tiek pakrypo į šoną, todėl buvo galima geriau apžiūrėti jos akių vokus. „Akių vokai nėra ir niekada nebuvo visiškai užmerkti“, – tokias išvadas pateikė Piombino-Mascali.  

Šiuo metu, regis, visos Rozalijos mumiją gaubusios paslaptys yra atskleistos.