Mėsos vartojimas yra vienas iš tų sektorių, kuriuose persidengia sveikatos ir aplinkosaugos problemos. Ir savo naujoje ataskaitoje FAIRR investicijų analitikai siūlo apmokestinti mėsos sektorių taip pat, kaip šiuo metu yra apmokęstintas rūkymo. Mokesčio idėja yra ta, kad jei tavo mėsainis kainuos tiek pat kiek porcija ikrų, greičiausiai pradėsi ieškoti kitų, idealiu atveju, vegetariškų alternatyvų. Visi turi teisę į visavertę ir kokybišką mitybą ir, analitikų nuomone, toks mokestis paskatintų žmones vartoti daugiau baltymų gaunamų iš augalinių produktų, kurie yra sveikesni mums ir draugiškesni mūsų aplinkai. Taip pat, už mokesčius gauti pinigai galėtų būti panaudoti sveikatos paslaugų sektoriuje.

Analizėje aptariamos kitos trys didelės sritys, kurių neigiamas poveikis visuomenei yra sėkmingai kontroliuojamas valstybėms sukūrus atitinkamas mokesčių sistemas. Šiuo metu pasaulyje daugiau nei 180 valstybių yra apmokestinusios tabaką, net 60 jurisdikcijų išleidusios išmetamo anglies dioksido mokesčių strategijas, ir bent 25 valstybės yra apmokestinusios cukrų.

Šiaurinės valstybės, kaip Danija ar Švedija, yra tarp pirmųjų pasaulyje, atkreipusių dėmesį į sparčiai augančią pasaulio populiaciją ir kartu su ja augantį mėsos produktų vartojimą. 2016-aisiais Danų etikos taryba pasiūlė raudonos mėsos mokestį, remiantis įtaka klimatui. Švedijoje esanti Žalioji partija taip pat teikia siūlymus apmokęstinti maistą, dėl įtakos klimato pokyčiams, ir prašo pradėti žymėti maisto produktus, nurodant kokią įtaką planetai ir jos ekologijai daro jų vartojimas, taip padedant vartotojams geriau suprasti kokį pėdsaką palieka jų maisto pasirinkimas.

Remiantis Oksfordo universiteto ,,Our World in Data’’ projektu, nuo 1961-ųjų metų, pasaulinė mėsos produktų gamyba išaugo beveik penkis kartus. Azijoje šis skaičius nuo 1961-ųjų padidėjo 15 kartų ir prognozuojama, kad šis augimas tik didės, kai jau šiuo metu Azijos žemynas yra didžiausias mėsos produkcijos gamintojas, apimantis nuo 40 iki 45 procentų viso pasaulio produkcijos.

Pavojai, siejami su pertekliniu mėsos vartojimu, yra daug sudėtingesni už tabako, anglies ar cukraus sukeliamus. Šalia to, kad mėsos industrija yra itin didelis šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis, per didelis raudonos mėsos produktų vartojimas yra tiesiogiai siejamas su padidėjusia diabeto, kai kurių vėžinių susirgimų rizika bei plintančiu atsparumu antibiotikams.

Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinis sveikatos institutas 2012-ųjų metų pradžioje pateikė studijos, atliktos Harvardo universitete, įrodimus, kurioje buvo analizuojami daugiau nei 100 tūkstančių asmenų duomenys. Tyrimo išvadose siūloma mėsą valgantiems asmenims pagerinti savo sveikatą keičiant dalį suvartojamos mėsos kitais, augalinės kilmės baltymais. Visgi, mėsos produktų vartojimas nekelia jokio pavojaus sveikatai, jei tai daroma saikingai. O regionuose, kurie kenčia nuo alkio ir ypač baltymų turinčio maisto produktų nepritekliaus, maistinio raciono papildymas jautiena, kiauliena ar vištiena suteiktų neginčytinos naudos sveikatai.

Tad kyla klausimas, ar mėsos apmokestinimas nepadidins socialinės nelygybės, kai apmokęstinus mėsą iš jos pirkėjų rinkos pasitrauks mažesnes pajamas gaunantys asmenys. Galvojama apie tai, kad mokestis turės nedaug įtakos tiem kurie mėsą vartoja kasdien, nes įprastai ši vartotojų grupė dažnai turi daugiau papildomų pajamų, kurias gali išleisti brangiems mėsos produktams. Tokiu atveju, mažiau pasiturintys, kurie turėtų kaip tik didinti savo papildomų baltymų ir mėsos produktų suvartojimą, liktų lyg ir nubausti, o ši stretegija atitiktų ,,regresinių mokesčių’’ modelį, kuris yra laikomas socialiai neteisingu.

Švelnesnį problemos sprendimo modelį savo ,,stumtelėjimo teorijoje’’ siūlo ekonomistas Ričardas Thaleris, už kurią 2017-aisiais jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Jis siūlo nebausti žmonių mokesčiais už jų netinkamus pasirinkimus, bet veikiau padėti jiems lengviau pasirinkti teisingus. Mėsos vartojimo atveju, įvairių audinių kultūrų auginimas laboratorijose yra taip pažengęs, kad greitai bus galima masiškai tiekti mėsos pakaitalus, kurie yra tokie panašūs į tikrą gyvulinę produkciją, jog vis daugiau žmonių be gailesčio galės jais pakeisti tikrą mėsą. Iš sojos išgaunama produkcija jau šiuo metu yra lengvai prieinama parduotuvių lentynose, o kai kurių vizionierinių kompanijų augalinės mėsos produktai jau dabar yra tokie panašūs į jautieną, kad iš tiesų galima matyti kaip ji čirška ant griliaus ir ,,kraujuoja’’.

Taigi, visiems tinkamo bei prieinamo sprendimo šiai problemai spręsti nėra. Vis daugiau išteklių ir investicijų skiriama alternatyvaus mėsai maisto kūrimui ir gamybai, bet kol visa tai dar tik pradinėse vystymosi stadijose, mėsos apmokestinimo idėja yra vis labiau svarstoma, ypač labiausiai išsivysčiusiose ir ekonomiškai stipriose valstybėse. O šiuos klausimus nagrinėjantys ekspertai ir politikai mano, kad per artimiausius 5 ar 10 metų sulauksime realių pokyčių šiuo klausimu.

 Šaltiniai:

https://www.nih.gov/news-event...

http://www.fao.org/news/story/...

http://www.fairr.org/resource/...

https://ourworldindata.org/mea...

https://www.independent.co.uk/...