Ukrainos priėmimas į ES? Per skubotas. Vengrijos pinigai Ukrainai? Jokaujate. Ginklai? Kodėl Vengrija turėtų dalyvauti kare, kuris nėra jos. Tos pačios lyties partnerystės? Vengrijos piliečiai nepritarė. Imigrantų kvotos? Primestas sprendimas, kuriam ne.

Tai ne nauja politika. Tai ta pati, tik iš kitos burnos.

Ir čia prasideda įdomioji dalis. Tą pačią savaitę Sikorskis, Lenkijos užsienio reikalų ministras ir bene ryškiausias nacionalistas šiandieninėje Rytų Europos politikoje, viešai pareiškė: Ukrainos priėmimas į ES neturi būti skubotas. Tą pačią dieną. Beveik žodis į žodį. Tas pats Sikorskis, kuris Orbaną vadino Putino įrankiu. Paklauskite savęs: jei tą patį būtų pasakęs Orbanas, ar būtų taip praėję?

Naratyvas pasikeitė. Faktai – ne.

Dabar Magijaras turi konstitucinę daugumą parlamente. Galėtų atšaukti viską, ką padarė Orbanas. Neatšaukia nieko. Briuselis, kuris reikalavo pokyčių, šiandien tyli. Politologai, kurie džiaugėsi pergale, nebeturi ką komentuoti. Žurnalistai, kurie rašė apie demokratijos atgimimą, dabar rašo apie ką nors kita.

Tai vadinama naratyvo valdymu. Faktai lieka. Naratyvas keliauja toliau.

Tuo metu Bulgarijoje buvęs dviejų kadencijų prezidentas, kurį Vakarai tradiciškai vadina prorusišku, taip pat laimėjo konstitucinę daugumą. Vengrijoje Magijaras. Bulgarijoje tas pats modelis. Slovakijoje Fico. Serbijoje Vučičius. Visi "prorusai." Arba visi rinkėjai, kurie nusprendė, kad jų nacionalinis interesas ir Briuselio darbotvarkė nėra tas pats dalykas.

Čia ir slypi tikroji istorija, apie kurią žiniasklaida rašo rečiausiai.

Vengrija nekovoja už Rusiją. Ji kovoja už savo nacionalinius interesus. Drūžbos vamzdis – tai ne geopolitinis simbolis. Tai šildymas žiemą, tai gamybos kaštai, tai darbo vietos. Kai Zelenskis uždarė tranzitą ir pareikalavo derybų, Magijaras atsakė paprastai: jeigu neatsuks, 90 milijardų paramos Ukraina matys kaip savo ausis. Tai ne Putino retorika. Tai derybininko kalba. Skirtumas esminis, nors ir nepatogus.

Kiekviena valstybė turi ribą, iki kurios ji gali leisti sau būti principinga. Po tos ribos prasideda pragmatizmas. Vengrijai ta riba yra energetika. Lenkijai – Ukrainos grūdai ir tranzitas, kurį ji saugo savo tarifais. Vokietijai kadaise buvo "Nord Stream." Visi laviruoja. Ne visi tai pripažįsta.

Liks du klausimai, į kuriuos atsakys artimiausi mėnesiai. Pirmas: kas taps švietimo ministru, nes pasigirsta, kad Magijaras svarsto skirti vienuolę. Jei tai tiesa, bus įdomu stebėti, kaip tą pačią auditoriją, kuri šlovino Vengrijos demokratinį atgimimą, įvertins Briuselio leftistai. Antras: kas atsisės prie derybų stalo su Lavrovu dėl Drūžbos naftotiekio ir kokiomis sąlygomis Vengrija susitars su ar be Zelenskio pritarimu.

Orbanas pralaimėjo rinkimus. Orbano politika ne.