Donaldas Trumpas – „Aš galėčiau nušauti žmogų Penktojoje aveniu ir neprarasti rinkėjų.“
2016 metų sausį ištarta Donald Trump frazė tapo ne provokacija, o atvira galios sampratos deklaracija. Ji pažymėjo ribą, už kurios politinė atsakomybė ima trauktis prieš lojalumą ir jėgą. Venesuelos atvejis šį principą perkėlė iš retorikos į veiksmą, parodydamas, kaip žodžiais normalizuota nebaudžiamybė virsta geopolitiniu precedentu, turinčiu pasekmių ne tik regionui, bet ir visai tarptautinei tvarkai.
Tai, kas įvyko NATO erdvėje ir platesniame Vakarų saugumo lauke, nebuvo netikėtumas. Tai buvo procesas, kuris brendo metų metus ir kurio baigtį buvo galima matyti dar iki jam įvykstant. Apie tai buvo kalbama, rašoma, perspėjama. Problema ne ta, kad tai įvyko. Problema ta, kad Europa pasirinko nematyti.
Jungtinės Valstijos šį etapą įvardijo atvirai. Ne diplomatija, ne sąjungininkų kalba, o galios kalba. Vakarų pusrutulis yra laikomas interesų zona. Tai nėra nauja doktrina, tai sena praktika, kuri periodiškai nusiima kaukę. Europa šiame paveiksle tampa antraeiliu objektu, ne todėl, kad ji silpna skaičiumi, o todėl, kad ji yra paralyžiuota valia. Keturi šimtai milijonų gyventojų nebeturi politinio svorio, kai sprendimai skęsta procedūrose.
Migracija, energetika, pramonė nėra atskiri klausimai. Tai vienas kontrolės modelis. Sienos, ištekliai ir gamyba. Tai trys atramos, kurios lemia, kas diktuoja sąlygas. Energetiniai svertai jau seniai perimti. Sutartys, investicijos, įsipareigojimai rodo ne paramą, o priklausomybės architektūrą. Tai nėra pagalba, tai yra įsitvirtinimas.
Lotynų Amerika šiame kontekste nėra periferija. Ji yra rezervas. Nafta, dujos, žemė, logistika. Istorija čia kartojasi ne forma, o esme. Teritorijos nėra užimamos tankais, jos įtraukiamos ekonomika, o vėliau pateikiamos kaip neišvengiama realybė. Taip buvo anksčiau. Taip daroma ir dabar.
Dar pavojingesnė kryptis yra Artimieji Rytai. Čia teisė jau seniai nustojo būti riba. Karinė jėga pateikiama kaip saugumo priemonė, o teritorinė ekspansija kaip gynyba. Gazos ruožas tapo ne išimtimi, o precedentu. Vieši pareiškimai apie teritorijų „pertvarkymą“ parodo, kad kalbama ne apie konfliktų sprendimą, o apie žemės perbraižymą.
Iranas šiame kontekste nėra atsitiktinis taikinys. Tai kitas etapas. O Turkijos tyla nėra neutralumas. Ji yra laukimas. Regioninės galios niekada netyli be priežasties. Jos stebi, kol susiformuoja nauja pusiausvyra, ir tik tada įsikiša.
Esminis klausimas nėra, kas teisus. Esminis klausimas yra, kas gali. Kai viena valstybė leidžia sau peržengti ribas, tai tampa leidimu visoms kitoms. Tarptautinė teisė šioje vietoje ne žlunga. Ji tiesiog nustumiama į šalį.
Ir čia prasideda Lietuvos problema. Mažoms valstybėms precedentai nėra teorija. Jie yra egzistencinis pavojus. Tai, kas šiandien pateisinama viename regione, rytoj gali būti perkelta į kitą. Jeigu jėga tampa argumentu, teisė tampa dekoracija.
Europa šiandien nėra auka. Ji yra stebėtoja. Ir būtent tai yra pavojingiausia pozicija. Geopolitikoje tuštuma neegzistuoja. Jei tu nesi sprendimo dalis, tu tampi sprendimo objektu.
















Skaityti komentarus