Tai nėra suverenitetas – tai valdoma skurdinimo sistema. Ir čia slypi esminis skirtumas, kurio pagrindinė žiniasklaida vengia: suvereniteto atkūrimas atrodo agresyvus tik tiems, kurie pelnėsi iš jo nebuvimo.

Trumpas neteigia, kad Venesuela turėtų priklausyti Jungtinėms Valstijoms. Jis teigia, kad ji neturi priklausyti tinklams, kurie neatsiskaito jokiems rinkėjams. Būtent todėl jis tai įvardija ne kaip režimo keitimą, o kaip vagystę ir restituciją.

Šis momentas yra istoriškai reikšmingas, nes jis demaskuoja melą, jog Pietų Amerika yra skurdi iš prigimties ar dėl nekompetencijos. Ji yra skurdi todėl, kad jos nestabilumas buvo pelningas.

Krizės leido turtą supirkti už centus. Sankcijos kūrė trūkumą, „pagalba“ palaikė priklausomybę, fondai užtikrino prieigą, o politikai – tiek užsienio, tiek vietiniai – tyliai pelnėsi, kol visuomenė mokėjo kainą.

Tai, kas ką tik įvyko Venesueloje, yra šio korumpuoto, nematomo imperializmo modelio atskleidimas ir konfrontacija, nutraukiant mechanizmą, kuris griūtį paverčia pasisavinimu.

Kai ši paslėpta mašina pradeda byrėti, ji nesustos ties viena šalimi. Daugelis Pietų Amerikos valstybių turi tą patį profilį: milžiniški gamtos turtai, lėtinis nestabilumas, nuolatinis įsiskolinimas ir „tarptautinė pagalba“, kuri kažkodėl niekada neatveda į nepriklausomybę.

Trumpo veiksmai nėra apie Amerikos plėtrą – jie apie atimto turto susigrąžinimą ir SUVERENITETO atkūrimą, atskleidžiant, kaip buvo išsiurbti ištekliai, kas ką supirko ir per kokius tarpininkus. Jis smogia korumpuotam galios tinklui, kuris klestėjo tol, kol valstybės buvo pakankamai silpnos, kad būtų tyliai valdomos.

Kai žmonės supranta, kad jų skurdas buvo sukurtas, o ne neišvengiamas, suvereniteto idėja nustoja būti teorija ir tampa realybe.

Trumpas ne užkariauja – jis išlaisvina tautas nuo nematomos rankos, kuri jas smaugė dėl pelno.
Ir Venesuela – tik pradžia…

Šaltinis