Jau aptarėme Valdorfo pedagogikos išskirtinius bruožus. Sakykite, kas dar kitaip yra Valdorfo mokyklose?

Dar vienas dalykas, kuo Valdorfo mokykla yra kitoniška tai, kad čia vyksta įsivertinamieji pokalbiai.

Kartą per pusmetį, dalyvaujant tėvams bei mokytojams, vyksta vaiko pasiekimų įsivertinimas. Iš kiekvieno mokytojo tėvai gauna aprašymus, kaip vaikui sekėsi per pastarąjį pusmetį.

Čia Rasa ima skaityti sūnaus lietuvių kalbos mokytojos Inetos Žymančiūtės žodžius surašytus apibūdinant vaiko darbą. Pateikiamas gan detalus aprašas: kur vaikui sekėsi, kur ėjosi sunkiau, surašomos pastabos bei tikslingi pastebėjimai, kokie žingsniai galėtų pagelbėti vienu ar kitu atveju, kad ir tokia pastaba

„Pasirinktos temos turėtų būti labiau pajaustos širdimi, o ne pasirinkimas dėl prestižo. Dėl to yra prarandamas samprotavimo gylis. Kūrybiniai darbai yra atliekami nuoširdžiai.“

„(...) linkiu daugiau pasitikėjimo veiklos procesu, rezultatas ir pats ateis.“

Ir toliau pašnekovė tęsia:

Gavus tokį vertinimą, pas klasės mokytojus užsirašoma pokalbiui, kuriam skiriamos dvi valandos. Dalyvauti turi abu tėvai, taip pat ir pats mokinys. Pradedama nuo klausimo mokiniui, ką jis išmokęs per tą laiką, kaip jam sekėsi vieni ar kiti dalykai.

Šių pokalbių metu vaikai puikiai identifikuoja mokytojų klaidas ar nesėkmes, kaip pavyzdžiui, įvardindami: „Jis dėsto taip, kad aš nesuprantu“.

Antroje pokalbio dalyje dalyvauja tik mokytojai ir tėvai. Išties tai pagalba tėvams, juk iš mokytojo išgirsti gaires, kame gali pagelbėti savo vaikui. Žinoma, šie pokalbiai ir mokinius veikia savaip, skatindami pasitempti.

Galiu dar paminėti ir mokytojų kolegijas. Sutartą dieną bei laiką porai valandų mokytojai susieina tam, kad išgvildentų tam tikrą mokykloje susiklosčiusią padėtį. Kaip sprendimo būdas, atsižvelgiant į aplinkybes, kartais pasirenkamas paskaitų organizavimas vaikams ar epizodų atitinkama tema vaidinimas. Stengiamasi padėti supažindinant juos plačiau su vienu ar kitu klausimu bei tuo pačiu mokant spręsti atitinkamas situacijas. Išties susidūrus su kažkokia problema svarbiausia yra reaguoti.

Kitas dalykas, kuris išmokstamas tėvų arba bendruomenės narių, vaikų, kurie baigia Valdorfo mokyklą – tai ekologiniai santykiai (ši sąvoka gan nauja, bet vis labiau populiarėja). Kaip pavyzdys to, diskusijos, kuriose kiekvienas turi teisę išsakyti savo mintis.

Štai dar pora tiesiog kasdieniškų kitoniškų smulkmenų.

Jeigu įprastoje mokykloje sąsiuvinis būna langeliais ar linijomis, su paraštėmis – viskas griežtai, tai Valdorfo mokinio sąsiuviniai be jokių langelių (tiesiog baltais lapais) ir rašyti vaikas gali, kaip jam patinka. Tvarka yra rodoma, bet jis pats mokosi rašyti tvarkingai. Mobiliųjų telefonų klausimas sprendžiamas taip: ateini, telefoną iš kišenės įdedi į dėžutę ir viskas. Juk mokykloje svarbu susikoncentruoti į mokymąsi, ne į telefoninius žaidimus. 

O kuo kitokios pamokos Valdorfo mokykloje?

Pamokos vyksta maždaug tokiu principu.

Pirmoji – tai pagrindinė pamoka, trunkanti 1,5 valandos, kuri tris savaites iš eilės yra to paties dalyko. Kiekviena klasė turi savo pagrindinę pamoką, pavyzdžiui, šeštokams – matematika.

Šios bendrosios dalies mokomasi kartu, po to skaidoma į specialiąsias dalis: kad ir užsienio kalbų mokymas arba muzika ir mokiniai išdalijami į tris grupes. Išskirstomi jie ir pagal mokėjimus, pagal gebėjimus, kiekvienai grupei skiriant reikiamą dėmesį ir vaikams nuimant bet kokį galimą diskomforto jausmą. Žodžiu, taip išmokstama, pavyzdžiui, padoriai skaičiuoti, juk praktiškai kiekvienas gali išmokti tą dalyką, bet gal kiek lėtesniu būdu, savu greičiu.

Nuo pat pirmos klasės Valdorfo mokykloje dėstomos dvi užsienio kalbos. Tradiciškai – tai anglų ir vokiečių kalba. Pats R. Šteineris manė, kad vaikams iš tikrųjų lengva įsisavinti kalbas. Iš savo patirties galiu ir aš tai patvirtinti. Tačiau vis dėlto didžiausias dėmesys skiriamas gimtajai kalbai, nes išties svarbu tvirtai ją mokėti.

Reikšmingas dalykas ir tas, kad mokiniai turi kalbėti ir mokėti kalbėti.

Ir kokiu būdu to mokomasi?

Vienas iš pagrindinių užsiėmimų Valdorfo mokykloje yra teatras. Teatras ne kaip užklasinė veikla, bet kaip dalykas, kuris dėstomas kiekvienoje klasėje iki pat dvyliktos.

Mokykloje dirba tikras režisierius, statomi spektakliai.

Kada nors nueikite į spektaklį. Žinokite, jų spektakliai tokie: ir verki, ir žiūri.

Tą mėnesį, kada rengiamas spektaklis, vaikams kitų pamokų nebūna, susitelkiama tik į šį užsiėmimą: siuvamasi kostiumai, renkamasi vaidmenys, su nekantrumu laukiama žinios ar būtent norimas vaidmuo tau teks. Spektaklių tematika parenkama ir pagal amžiaus tarpsnį. Štai kokioje aštuntoje klasėje statomas Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“, juk būtent šiuo laikotarpiu verda meilės aistros. Ir kaip jie sukuria tuos spektaklius! O kad ir tas pats spektaklis, bet kiekvieną kartą interpretuojamas jis vis kitaip.

Kitas paminėtinas dalykas, kurio nesutiksite tradicinėse mokyklose – tai euritmija. Tam yra specialūs mokytojai ir mes labai džiaugiamės juos turėdami. Šio užsiėmimo metu išmokstama, pavyzdžiui, bet kurį ištartą balsį arba priebalsį parodyti visu kūnu ir taip galima įgarsinti visą kalbą. 

Požiūris į Valdorfo mokyklos vaikus bei Valdorfo mokyklos vaikų požiūris

Tai, kas neįprasta, žmonėms dažnai sukelia įvairių reakcijų, tad ir pasakymų sklando visokių. Rasa išsklaido šiuos įsitikinimus:

„Dažnai sutinkama nuomonė, kad Valdorfo mokiniai renkasi netikslias, kūrybines, humanitarines profesijas, bet iš tikrųjų tai netiesa. Štai, pavyzdžiui, vienas jų Londone mokosi būti lėktuvų konstruktoriumi, kitas jau dirba Šveicarijoje, CERN laboratorijoje, kur yra neutronų greitintuvas, taipogi tenai jisai ir daktarinę disertaciją ginasi. Kokių tik specialybių jie nesimoko!

Mano dukra Audronė yra baigusi Valdorfo mokyklą. Dabar ji jau trečio kurso studentė, mokosi socialinę politiką. Jos klasėje mokėsi labai įdomūs vaikai. Vienas jų iš karto, be jokios konkurencijos, įstojo į režisūrą. Logiška ar ne? Juk jie mokėsi teatro visus tuos metus. Tai buvo Kasparas Pilinkus ir Nekrošius jį iš karto priėmė į savo trupę. Tik Kasparo reakcija buvo: „Aš nenoriu dar“. „Kaip – sako – nenori?“. „Aš noriu pakeliauti, pagyventi, po to ateisiu mokytis.“ O juk daugelis tėvų kokių tik kelių nepraeina, kad jų vaikus priimtų.

Taip pat girdimas ir toks pasakymas, kad tie valdorfiniai išeina kaip iš šiltnamio. Tačiau Valdorfe formuojasi pasitikintis žmogus, mokoma savarankiškai priimti sprendimus. Dabartinėje visuomenėje įprastas mąstymas: žmogus žmogui – vilkas, o štai Valdorfe: žmogus žmogui yra žmogus. Čia mokoma pasitikėti žmonėmis, tad vaikai į pasaulį išeina be baimės, laisvai, jausdami savo vertę (tu nesi blogesnis negu mokinys baigęs kitą mokyklą).“

Tad gal Valdorfo mokykloje ir konkurencija nėra taip skatinama, nes tradicinėse mokyklose ji dažnai tiesiog liejasi per kraštus?

Atsakydama į šį klausimą galiu papasakoti štai tokią situaciją.

Valdorfo mokykloje pažymiai buvo pradėti rašyti tik nuo bene aštuntos klasės. Tuo metu mano sūnus buvo devintokas, dukra dvyliktokė ir iki tol pažymiai jiems nebuvo rašomi. Mokėsi jie visiškai atsipalaidavę, su begaliniu susidomėjimu. Ir staiga pradedami rašyti pažymiai. Mano sūnus kaip išprotėjęs ima mokytis daug daugiau ir susinervina, kai klasiokas gauna didesnį pažymį (nes gi jis ten to nepadarė ar ano nepadarė). Prasideda konkurencija. Gavęs mažesnį pažymį, nors manęs, kad labai ruošėsi, ima mąstyti: „Ai, gal aš tada išviso nesimokysiu, gal aš toks negebantis nieko?“.

Atmetama iš viso?

Taip. Tai buvo viena iš tų pamokų, kad pažymių rašyti nereikia, nes tikrai ne pažymys apsprendžia tavo pasiekimus. Akivaizdžiai pamatėme, kaip yra vienaip ir kitaip. Skirtumas iš tiesų yra didelis.

Ir tas skirtumas akivaizdžiai matomas vienoje situacijoje. Bet ar ji vienintelė? Susimąstai, o kas formuoja žmogų? Juk ar ne daugiausiai įtakos jam turi supanti aplinka? Kokius savo vaikus užaugusius norime matyti? Gal įsiklausius į pastarojo klausimo atsakymus, vertėtų atitinkamai ir aplinką tuomet saviems vaikams parinkti? Tik... kiek ir kaip gali pažinti ją? Dažnai juk būna, kad tėvai ne daug ką ir numano, kas vyksta uždarius mokyklos duris.