°C
      2020 12 03 Ketvirtadienis

      Robertas Ramanauskas: Ką byloja egzaminų rezultatai? Neįvykęs seno mokytojo ir ministro pokalbis

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2020-08-25 15:00:00

      Ministras: Valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatai rodo, kad yra reikalingi sisteminiai pokyčiai bendrajame ugdyme ir didesnė pagalba mokiniams.

      Senas mokytojas: Tai rodo ne tik matematikos, bet ir kitų egzaminų rezultatai. Ir ne tik jie. Visų pirma, egzaminų, nors jie vadinami ir valstybiniais, ir brandos, kartelė kasmet vis žemėja, tuo pačiu žemėja ir mokinių motyvacija mokytis. Juk net beveik nesimokius, juos galima išlaikyti „valdiškam“ 16 proc. įvertinimui. Ne paslaptis, kad egzaminų užduoties rengėjai, nors įslaptinti, yra tie patys asmenys, kurie išsisėmė ir gal net nepajėgia suvokti, ką valstybinis ir brandos egzaminas turi tikrinti. 

      Apie kokius sisteminius pokyčius Jūs kalbate, pone ministre? Kaip Jūs planuojate kovoti su sisteminiu pamokų nelankymu ir nesimokymu? Jūs teigiate, kad reikia didesnės pagalbos mokiniams, bet ar žinote, kad nepaisant sudarytų sąlygų, valstybės apmokamų konsultacijų, mokiniai jų nelanko? O ir kam jas lankyti, jei galima eiti iš žemesnės klasės į aukštesniąją net su keliais metiniais nepatenkinamais įvertinimais? Ar tai normalu, ar tik pataikavimas supermamyčių supervaikučiams ir mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas?

      Ministras: Numatome keletą svarbiausių sprendimo priemonių. Mokiniai turi mokytis pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas. Būtent nuo šių mokslo metų jos bus pradėtos diegti tam tikrose mokyklose, o vėliau tai taps ir visuotina. 

      Senas mokytojas: Esminiu proveržiu aš abejoju. Atnaujintos programos nevirs panacėja dėl keleto priežasčių. Nei ministerija, nei jai pavaldi Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) neturi aiškios vizijos, kaip tos programos bus atnaujinamos. Nėra net suvokiama, kokių žinių, gebėjimų, taip mėgstamų ir garbinamų kompetencijų reikia šiuolaikinei Lietuvai šiuolaikiniame pasaulyje. Programas rengia nuostabusis ir neprilygstamas Viešasis Pirkimas. Bet juk perkamas ne produktas, kurį galėtų įvertinti specialistai, ekspertai ir gal net politikai. Ne. Perkama grupė, kuri tokią programą rengs. Tokia grupė dirba beveik slaptai, nedalyvaujant dalykinių mokytojų asociacijų deleguotiems atstovams, dažnai į tokią grupę surenkami ne patys geriausi mokytojai (nors kartais pasiseka). Matau tai pats ir ne vienas kolega mokytojas mato. O kur dar šių grupių sąsajos su konkrečiomis leidyklomis, kurių atstovai-lobistai nuolat varsto NŠA duris. Tokio ir rezultato sulauksime iš programų atnaujinimo.

      Ministras: Mokinius reikia sudominti ir motyvuoti pamėgti matematiką, naujais metodais ugdyti analitinius ir taikomuosius matematinius gebėjimus, kurių, kaip matome, dabar nepakanka. Į šį tikslą orientuotas ne tik naujas ugdymo turinys, bet ir mokytojų rengimas, jų kvalifikacijos tobulinimas, šiuolaikinių informacinių technologijų taikymas.

      Senas mokytojas: Tikrai neneigsiu, pone ministre, jog mokytojas turi sudominti savo mokinius. Kaip dabar mėgsta sakyti mokyklų direktoriai, mokytojas turi mokinius „užnorinti“. Tačiau, ar galime teigti, jog mokiniai patys neturi norėti mokytis. Susidaro įspūdis, jog reikalingos kažkokios mistinės galios ir pastangos, kad mokinys imtų mokytis. Bet juk tai jo pareiga (neįprastas žodis) „atitidirbti“ į jį investuotus valstybės, o visų pirma jo paties tėvų pinigus, kurie per mokesčius pasiekia švietimą. Jo gyvenimas priklauso nuo to mokslo – susidomėjus ar ne. Gerbiamas ministre, įdomu, kokiais inovatyviais apšokinėjimais mūsų tėvus sudomino mokytis smetoninė, mūsų vaikus – atkurtoji nepriklausoma ir mus pačius – sovietinė mokykla? 

      Ministras: Nuo rudens būtina stiprinti pagalbą mokiniams, besiruošiantiems matematikos, gamtos mokslų egzaminams. Todėl aptarsime su savivaldybių, mokyklų vadovais, kaip užtikrinti papildomas reikalingas konsultacijas būsimiems abiturientams, vyresnių klasių mokiniams mokslo metų metu.

      Senas mokytojas: Pone ministre, pasikartosiu, atleiskite jau, bet tokia sistema egzistuoja. O pasinaudoti teikiama galimybe ar ne, dabar asmeninio pasirinkimo reikalas. Moksleiviai, deja, šia galimybe renkasi nepasinaudoti. 

      Ministras: Svarbu pažymėti, kad 10 klasėje atliekamo pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatai koreliuoja su brandos egzaminų rezultatais. Vadinasi, kuo anksčiau reikia pastebėti vaiko poreikius ir teikti reikalingą pagalbą.

      Senas mokytojas: Žinoma, kad koreliuoja, pone ministre. Tačiau net gavus nepatenkinamus Pagrindinių ugdymo pasiekimų patikrinimo įvertinimus į devintą klasę, kur prasideda pasirengimas valstybiniam brandos egzaminui, kelias neužkertamas. Vaiko poreikis (žinau iš kasdieninio darbo patirties) dažnai yra kuo mažesnėmis pastangomis gauti, o dažnai net „iškaulyti“ ar net per tėvus išsireikalauti aukštesnį įvertinimą. Dabartinė sistema jiems tą šansą suteikia.

      Ministras: Klausiama, ar pasiteisins sprendimas didinti valstybės finansuojamų vietų skaičių aukštosiose mokyklose. Atsakau – taip, nes šis sprendimas yra ilgalaikis, brėžiantis valstybės kryptį užtikrinti, kad studijos būtų prieinamesnės visuomenei, nemažinant jų kokybės kartelės.

      Senas mokytojas: Oi, pone ministre, o gal visgi daliai visuomenės reikėtų savo karjerą pradėti nuo praktinės profesijos, kurių atstovų taip stinga Lietuvoje, o studijoms pribręsti ateityje. Lietuvai reikia siekti būti aukštųjų technologijų ir aukštą pridėtinę vertę kuriančia šalimi. Bet stebuklų nebūna, tą darys dalis. Kitai daliai – kaip visame pasaulyje – reikia savirealizaciją ir pragyvenimą rasti kitose, universitetinio išsilavinimo nereikalaujančiose srityse. Pragyvenimas ten, beje, ne blogiau užtikrinamas. Kol Lietuvoje bus gėda neturėti universiteto diplomo, tol galime didinti finansavimą, kol į universitetus galės sustoti visi abiturientai. Bet tik nemeluokime sau ir kitiems apie „nemažinamą kokybės kartelę“. Kokia gali būti studijų kokybė be stojimo proceso, kandidatuojant iškart į kelias specialybių studijas keliose aukštosiose mokyklose su menkais egzaminų balais? Bet tokiai situacijai keisti būtina ir politinė valia, ir politinė atsakomybė. 

      Toli gražu ne retorinis klausimas, ką daryti? Senas mokytojas:

      1. Iki šiol neturime jokių bendrojo ugdymo pasiekimų standarto, todėl mokymosi pasiekimų pažangos įvertinimas dviejose skirtingose mokyklose, dviejų skirtingų mokytojų neišvengiamai bus neobjektyvus ir tas skirtumas po to neišvengiamai atsispindės egzaminų rezultatuose. Mokyklose stebimas ryšys tarp abiturientų metinių vertinimų ir egzaminų rezultatų tai akivaizdžiai parodo. Ar tai atsiras atnaujintose programose?

      2. Negalime tikėtis aukštesnių rezultatų, jei metai iš metų valstybinių egzaminų kartelė nuleidžiama vis žemiau. Valstybinis egzaminas gali būti išlaikytas tik, jei kandidatas teisingai atlieka 40 proc. užduočių. Ar tam turėsime pakankamai politinės valios?

      3. Mokymosi rezultatai niekada nepasieks pageidaujamo lygio, kol klestės nesimokymo ir mokyklos nelankymo galimybė, kuri yra beveik įteisinta. Būtina atkurti mokinio ir jo tėvų pareigas ir atsakomybę už ugdymo pasiekimų lygį, antraip jokia diferenciacija, personalizacija ir „sudominimai“ neduos rezultatų. Ar tai numatyta ministerijos ir NŠA vykdomos kaitos planuose?

      4. Mokytojo autoriteto nepavyks atkurti tol, kol jis bus traktuojamas tik kaip paslaugos teikėjas, kas neišvengiamai lemia, jog klientas visada teisus. Mokytojas turi būti laisvas nuo tėvų, administracijos ir kitokios, dažnai telefoninės teisės, diktato. Turi išnykti viešojoje erdvėje įsikerojusi ydinga mokytojo ir mokyklos demonizavimo bei abejonių mokytojų kvalifikacija praktika. Ar Valstybė ministerijos ir NŠA asmenyje yra pasiryžusi ir pasirengusi padaryti tokį sprendimą? Mokytojų kvalifikacija, jos turinys ir lygis Valstybės švietimo politikoje turi atitikti mokytojo karjeros galimybes ir tikslus;

      5. Jokia pažanga nebus pasiekta tol, kol arčiausiai žmogaus esanti švietimo politikos vykdytojų grandis – mokytojai – nebus suinteresuota pokyčiais. O toks suinteresuotumas galimas tik tada, kai mokytojas realiai tampa proceso dalyviu, subjektu, o ne „iš viršaus” nuleistų direktyvų vykdytoju. Čia ministerija ir NŠA turi suvokti, kad be mokytojų dalykinių asociacijų įtraukimo į kaitos procesus, įvertinant jų patirtį, siūlymus, ekspertavimą, nieko nebus pasiekta. Iš savo visuomeninės veiklos Lietuvos istorijos mokytojų asociacijoje gerai žinau, kaip ministerija ir Seimo Švietimo ir mokslo komitetas formaliai atsirašinėja, o įvairūs valdininkai-specialistai ignoruoja siūlymus ir idėjas, prisiėmę sau teisę išlikti visada teisiais visažiniais.

      Skaityti komentarus

      Vida 2020 23 10 06:20

      Super. 100% ptitariu.

      0
      0
      Atsakyti

      Komentuoti gali tik registruoti vartotojai