Mokykla keičiasi. Tik klausimas – kokiu greičiu?

Reikia pripažinti, kad pokyčių švietime netrūksta. Šiemet pakoreguotos kai kurių dalykų bendrosios ugdymo programos: mažinama perteklinio turinio, tikslinamos temos, jų seka ir terminija. Švietimo ministerija aiškina, kad siekiama programas geriau pritaikyti realiam pamokų skaičiui ir mokinių galimybėms.

Skamba gerai. Tik yra viena smulkmena – apie kai kuriuos pakeitimus mokytojai sužinojo praktiškai prieš pat rugsėjo pirmąją. Pedagogai viešai kalbėjo, kad dėl to tenka koreguoti jau parengtus planus, o tokį darbo organizavimą vadino nepagarbiu.

Taigi sistema juda. Tik kartais susidaro įspūdis, kad ji juda tokiu tempu, kuriuo žmogus dar gali spėti atsispausdinti naują programą, perskaityti ją ir pasidėti į segtuvą.

Vaikas jau gyvena dirbtinio intelekto pasaulyje

Dar įdomesnė situacija su technologijomis. 2026 metais beveik 70 procentų mokytojų nurodo darbe naudojantys dirbtinį intelektą, daugiausia rengdami pamokas, ugdymo planus ir dokumentus. Švietimo sistema jau rengia DI naudojimo gaires mokykloms.

Tačiau čia ir prasideda tikrasis klausimas: ar vaiką reikia mokyti bijoti dirbtinio intelekto, bandyti jį pagauti, kai šis parašo namų darbus, ar pagaliau mokyti juo naudotis?

Jeigu mokinys gali per minutę gauti atsakymą į beveik bet kokį klausimą, tuomet vien gebėjimas atkartoti informaciją tampa vis mažiau vertingas. Daug svarbiau tampa mokėti užduoti gerą klausimą, atskirti tiesą nuo nesąmonės, patikrinti informaciją, suprasti kontekstą, argumentuoti ir pačiam priimti sprendimus.

Kitaip tariant, ateities mokiniui reikia ne mažiau galvoti, o daugiau.

Vaikams reikės ne tik žinių, bet ir atsparumo

Yra dar vienas dalykas, apie kurį mokykloje kalbame gerokai mažiau nei apie formules ir datas. Tai gebėjimas gyventi pasaulyje, kuriame informacijos yra per daug, pasirinkimų – dar daugiau, o dirgiklių – praktiškai be ribų.

Vaikas šiandien gali vienu metu mokytis, žiūrėti vaizdo įrašą, gauti žinutę, skaityti komentarus ir naršyti socialiniuose tinkluose. Todėl gebėjimas susikaupti, atpažinti manipuliaciją, toleruoti nesėkmę, išbūti su nepatogumu ir neprarasti savęs tampa ne mažiau svarbus nei gebėjimas išspręsti lygtį.

Galbūt ateities mokykloje turėtume mokyti ne tik „ką žinoti“, bet ir „kaip gyventi“.

O mokytojas?

Šiame pasaulyje keičiasi ir mokytojo vaidmuo. Jeigu informaciją gali pateikti „Google“, „YouTube“ ar dirbtinis intelektas, mokytojas nebegali būti vien žmogus, kuris stovi prieš klasę ir diktuoja tai, ką mokinys gali rasti internete per kelias sekundes.

Mokytojui vis svarbesnis tampa mentoriaus, žmogaus, padedančio suprasti ir atsirinkti, vaidmuo. Ir tai nėra lengva. Tam reikia ne tik naujų technologinių įgūdžių, bet ir laiko, mažesnio biurokratinio krūvio, galimybės eksperimentuoti bei pasitikėjimo mokytoju.

Kol kas sistema dar ne visada spėja paskui šį pokytį. LRT skelbtais duomenimis, pedagogai ir ekspertai atkreipia dėmesį, kad mokykloms trūksta ne tik laiko, bet ir kompetencijų bei finansinių išteklių tinkamai pasirinkti ir naudoti DI įrankius.

Rugsėjis – gera proga užduoti nepatogius klausimus

Todėl šį rugsėjį gal verta mažiau kalbėti apie tai, kaip gražiai vaikas pasiruošė mokyklai, ir daugiau pagalvoti, kam ta mokykla jį ruošia.

Ar mokome vaiką savarankiškai mąstyti? Ar mokome jį pasakyti „nežinau“ ir tada ieškoti atsakymo? Ar mokome atpažinti melą? Ar mokome suprasti pinigus, technologijas, informaciją, savo emocijas ir atsakomybę už savo pasirinkimus?

Ar mokome ne tik gauti gerą pažymį, bet ir susidoroti su tuo, kad gyvenime kartais gausi prastą?

Tai klausimai, į kuriuos neatsakys joks naujas vadovėlis.

Gal pagaliau nustokime mokyti vakar dienos vaiką

Žinoma, matematika reikalinga. Reikalinga istorija, literatūra, biologija, fizika ir kalbos. Žinios niekur nedings. Tačiau problema prasideda tada, kai mokymasis tampa vien informacijos kaupimu, o ne gebėjimu tą informaciją panaudoti.

Vaikas, kuris mokykloje išmoko šimtus faktų, bet nemoka pats susirasti informacijos, įvertinti jos patikimumo ir pritaikyti realiame gyvenime, XXI amžiuje gali atsidurti gana keistoje situacijoje.

Jis gali puikiai išlaikyti egzaminą ir visiškai nepasiruošti gyvenimui.

O juk gyvenimas, skirtingai nei egzaminas, nepateikia keturių atsakymo variantų.

Ir vis dėlto rugsėjis – gera pradžia

Nepaisant visų sistemos trūkumų, rugsėjis yra gražus metas. Vaikai grįžta į klases, mokytojai vėl susitinka su savo mokiniais, prasideda nauji santykiai, naujos draugystės, nauji bandymai ir naujos klaidos.

Galbūt būtent pastarųjų nereikėtų taip bijoti.

Nes XXI amžiaus žmogui turbūt labiausiai reikės ne tobulo gebėjimo viską žinoti. Jam reikės gebėti mokytis iš naujo. Keistis. Prisitaikyti. Suabejoti tuo, ką vakar laikė tiesa. Išmokti tai, ko vakar dar neegzistavo.

Todėl šį rugsėjį linkėkime vaikams ne tik gerų pažymių.

Linkėkime jiems neprarasti smalsumo.

O suaugusiesiems – drąsos pripažinti, kad pasaulis jau pasikeitė. Ir galbūt metas keistis kartu su juo.

Nes būtų gana juokinga, jeigu mokykla, turinti ruošti vaikus ateičiai, vis dar atkakliai ruoštų juos vakar dienai.