Lietuvos visuomenei aišku, kad šiandien, pandemijos sąlygomis, dauguma gyvenimo sričių susiduria su problemomis, kurios reikalauja greitų sprendimų. Vienas iš jų  -  abitūros egzaminai. Jau dvi savaites tarp edukologų vyksta diskusija, kaip reikėtų pasielgti su abitūros egzaminais pandemijos metu.  ŠMSM kol kas jokių variantų viešai neskelbia, išskyrus tradicines frazes, svarstymus, susijusius su  abitūros egzaminų organizavimu, o suburta ministerijoje grupė dirba, dirba, dirba….   Tų, kas tiki egzaminų neliečiamybe, norėtume paklausti: kaip čia atsitinka, kad turėdami tokią išganingą žinių patikros sistemą, ir pakankamai neblogus egzaminų rezultatus (vienas komentaras teigė, kad turėjo iš matematikos  6, o iš egzamino gavo virš 40 %), o tarptautiniuose reitinguose velkamės sąrašo pabaigoje? Kada pradedame mokytis? Tik dvyliktoje ar paskutinėje gimnazijos klasėje?Tokie patirčių komentarai, kaip aukščiau minėtas, tik patvirtina nuostatą, kad egzaminai - laimės dalykas. Be to, sunku paneigti nuomonę, kad didžioji dalis baigiamojo egzamino užduočių yra nukreipta į mechaniškai „iškaltų“ faktų tikrinimą, o ne į „kompetencijomis grįstą mokymąsi“.

Toliau: Lietuvoje yra apie 60 savivaldybių. Kiek jose yra aukščiausio reitingo vietas užimančių elitinių mokyklų. Force majeure sąlygomis reikėtų galvoti apie daugumą, apie tuos, kurie jau šiandien gauna nemokamą maitinimą ir neturi kompiuterių.

Kažkas pranašavo dešimtukų lietų. Deja, tai ne duona, krintanti iš dangaus. Pasisakydami apie neeilinės situacijos sprendimą, manome, kad paneigti sistemingą dviejų metų darbą, remiantis paskutinio (vieno) likusio semestro duomenimis, vaizdžiai tariant, reikėtų rašyti tryliktukus. Esant elekroniniams dienynams, net ir galimai pakelti paskutinio trimestro/semestro pažymiai neturėtų didelės įtakos bendram vidurkiui. Priešingai, staigus pažangos šuolis paskutinį semestrą bylotų apie galimus neobjektyvius pažymius. Nemanome, kad mokytojai ciniškai naudotųsi situacija ir tam ryžtųsi. O juk elektronimiame dienyne pakeisti pažymį nėra taip paprasta. Reikia raštu argumentuoti priežastis ir t.t. Nereikia ignoruoti ir dabartinių mokinių klasės bendruomenės ypatumų. Matydami neteisybę, nei jauni žmonės, nei jų tėvai tikrai netylėtų. Visi gudručiai, kuriems yra pavykę “nulaužti” dienyną, buvo greitai identifikuoti. Jeigu jau daug kartų esame deklaravę pasitikėjimą mokytojais, tai jį ir parodykime realiai.

Universitetai tikrai mokės dirbti su įvairių gabumų pirmakursiais. Ne vienerius metus veikia pagalbos studijoms grupės, mentorystės programos ir pan. Peticijoje dėl abitūros egzaminų atšaukimo jau beveik 8000 parašų. Galvokime…

Profesorius, habilituotas daktaras Gediminas Merkys:

Kviečiu visus padaryti nedidelį mintinį eksperimentą. Visuose komentaruose po straipsniu sąvokas „kaimo mokyklų mokiniai“, „kaimo buduliai“,  „kalabirbiškių mokyklos mokiniai“, „mužikai“, „kaimiečiai“ ir pan. pakeisti į sąvoką „negras“, „negrai“ ir pamatysime kokia iš tiesų dvasinga ir solidari yra Lietuva. Čia ir yra tikrasis dabartinės „Marijos žemės“ moralinis veidas.  Diskriminacinė-rasistinė protavimo pasiutligė išplito Lietuvoje. Nedaug trūksta, kad kaimiečius pakviestų strypais aptalžyti ar nulietų neurbanizuotas vietoves napalmu. Čia palaipsniui artėjama prie neapykantos nusikaltimų. Raudona linija, geriau įsižiūrėjus, jau matosi... Lietuvos visuomenė yra suskaldyta į „runkelius“ ir tariamą elitą. Kokia neslepiama panieka kaimui, regionams ir socialiai silpnesniems. Tikrai gabūs ir motyvuoti Lietuvos jaunuoliai niekur neprapuls. Jiems atviras visas pasaulis. Problema, ką daryt, kad masinė žmonių sankaupa egzamino metu netaptų visuotinėmis užkrato dalybomis.

Beje, skaitykite visi K. Marksą ir P. Bourdieu. Aukštesnioji klasė primeta savo valią, prastumia savo interesus VISUR, tai pat ir švietime... taip buvo 19 a., 20 a., niekas nesikeičia ir 21 amžiuje. Toliau, per kelis dešimtmečius nebuvo metų, kad NEC pats neįklipmtų į gėdingus ir beviltiškus skandalus. Mane stebina pozicija dėl edukologų požiūrio į NEC. Nutekinama užduočių paslaptis, nuolat chaotiškai kaitaliojama egzaminų tvarka, manipuliuojama užduočių sunkumu. Vienais metais sunkumas užkeliamas, kitas metais išsigandus šiek tiek nuleidžiamas... Nekalbėsiu apie stresą vaikams ir mokytojams.  Čia yra gilesnė problema: kasmet matuojama vis skirtingai išbalansuotomis svarstyklėmis. Kur čia lygios galimybės ir tikslus matavimas?

 Man visam gyvenimui įstrigo keliolikos metų senumo istorija. Anuometinio Lietuvos Geografijos Instituto mokslo taryba, posėdžiaudama įsijungė televizorių, kadangi tuo metu NEC skelbė geografijos egzamino užduotis. Instituto mokslo tarybos nariai čia pat posėdžio metu susiginčijo, kurie atsakymai teisingi ir, deja, tiesos neatrado. Būta atveju, kai VISI uždaviniai buvo nekorektiški ir pan. Štai koks tas NEC ir niekas nesikeičia dešimtmečiais, reikalai tik blogyn.

 NEC seniai patapo neskaidria, uždara, autoritariška ir arogantiška  institucija, kuri negirdi švietimo bendruomenių, neigia problemas, nenori keistis ir tobulėti. Po eilinio skandalo NEC ponybė aiškinasi mirkčiodama žuvies akimis, kad viskas, gerai, viskas tikslu ir teisėta. Ar tikrai? Didelė klaida, kad toji autoritariška ir arogantiška kontora nebuvo išvaikyta ar bent jau reorganizuota gerokai anksčiau.

 Nesuprantu, kodėl dalis švietimiečių pasidavė propagandai, esą, NEC, laiduoja lygias galimybes. Galėčiau vesti dienos trukmės seminarą, parodydamas, kaip dabartinė NEC sistema silpnino mūsų švietimą. Jei toji kontora tokia tobula ir produktyvi nacionaliniam švietimui, iš kur tokia baisi ir vis didėjanti švietimo nelygybė??? Pastaruosius 20 m. kritikavau NEC, tik niekas nesiklausė. Dėmesys į nuomonę atkreipiamas tik tada, kai Lietuvos švietimui pradeda patarinėti koks suomis ar estas. Yra dirbtinai įpiršta ydinga nuostata, kad vietinai edukologai neįgalūs, nepatars, nežino, neišmano... Taip ir gyvenam, taip metai iš metų "gerėja" mūsų švietimas. 

 Beje, yra civilizuotas ir mokslu pagrįstas būdas patikimai kontroliuoti mokyklų rašomų pažymių adekvatumą. Tai reguliarus, planinis mokymosi pasiekimų centralizuotas testavimas nuo 4 iki 12 klasės. Pagrindinis tikslas - ne individualizuoti diagnostiniai sprendimai pavienio vaiko atžvilgiu ir mokinių selekcija, kas yra blogis, bet visiškai kiti dalykai. Tai - grįžtamojo ryšio užtikrinimas ugdymo turinio vystytojams, švietimo kokybės kontrolė, švietimo nelygybės stebėsena ir prevencija. Į šį buketą patenka ir mokyklinių pažymių patikimumo sisteminė patikra. Visos mokyklos žinos, kad jų pateikti pažymiai bus koreliuojami su nepriklausomo centralizuoto testavimo duomenimis. Pažymių adekvatumas turi būti esminis mokyklos veiklos vertinimo kriterijus. 

 Pažymiai tikrai nėra geras variantas normaliomis sąlygomis. Čia kaip ekstremali priemonė. Pvz., niekas normaliomis sąlygomis neamputuoja galūnės arba nedaro atviro širdies masažo, ekspromtu atidarę krūtinės ląstą virtuviniu peiliu. Kalbama apie vienkartinę paprastą priemonę ekstremaliomis sąlygomis. Mokslininkai, ypač socialinių ir humanitarinių šakų atstovai turi sunkią bet svarbią misiją ir netgi prievolę – kritikuoti valdžią. Matyt, kai kam ši visuomeniškai reikšminga prievolė psichologiškai per sunki, kyla rizika, kad teks išeiti iš komforto zonos.... Panašu, jog parankiau užimti konformišką oportunistinę poziciją,  patogiai „pastovėti po medžiu...“. Mes patys konstruojame socialinę realybę ir socialinę tvarką, kurioje egzistuojame. Mano giliu įsitikinimu, edukologijos mokslo bendruomenei tenka esminė atsakomybės dalis dėl švietimo ir jo valdymo krizės Lietuvoje. Asmeniškai galiu pasiguosti tik tuo, kad aš vidinės cenzūros mygtuko šiuo požiūriu nebuvau įjungęs nei sekundei. Nuolat kritikavau Lietuvos švietimo valdymą, būklę ir nuolat perspėjau, kad sektoriaus ritasi ir toliau risis žemyn. Ir dabar noriu dėl to perspėti. Man nesuvokiama, iš kur tas gimnazijų direktorių ir mokslininkų noras ir motyvacija nematyti gilios, dešimtmečius trunkančios NEC krizės?  Kodėl gulamasi už šią beviltišką kontorą ant bėgių? Kodėl mokslininkai bėga nuo realybės ir užsimerkia nuo jų nagrinėjamo sektoriaus problemų? Iš kur toji baimė pasakyti, kad karalius nuogas?