Paskutiniu metu tas tradicijas bandoma keisti įstatymais, bandant mums įdiegti, kad šeimos santykių laisvė visiems - tai gerai, tai žmogaus teisė..

Tai bandymas iškreipti mūsų tradicijas, susiformavusias tautos amžių patirties eigoje. Ta patirtis sako aiškiai - Šeima - tai ta terpė, kurioje užgimsta nauja gyvybė, suteikianti atsikūrimo, vystymosi ir augimo galimybę. 

Tik mūsų valioje ar mes pasinaudosime mums suteiktomis galimybėmis, kurios yra dieviškoji palaima.

Tačiau paradoksas - mūsų išrinktieji, kurie esą dirba mūsų gerovei, bando iškreipti šią dieviškąją misiją įterpdami į ją net ne šaukštą, o visą bačką deguto, ėmę aiškinti, kad bet kas panoręs būti šeima - gali ja būti. 

Mūsų būtis atmeta šią mintį kaip beprotišką - bet kas negali būti šeima - ja gali būti tik vyras ir moteris, kuriems pačios gamtos - Dievo, yra suteikta ši šventa misija, kurios niekas kitas pakeisti negali.

Beprotiškas mąstymas neturi būti įteisinamas kaip norma. Norma yra tai (ir tik tai), kas yra patvirtinta visos žmonijos istorija - mes prisimename Sodomą ir Gomorą - tai istoriniai simboliai, kur veda toks mąstymas.

Ir šiandien matome, kaip naujieji Sodomos ir Gomoros statytojai, bando įteigti mums, jog tai normalu, jog tie miestai bus gražūs, teisingi ir laimingi. 

Beprotybėje niekada nebuvo laimės - ten visada tvyrojo tik chaosas ir situacijos nesuvokimas. 

Todėl šiandien mes, kylantys iš šeimos ir kuriantys šeimas, turėtume įsisąmoninti, jog pinigai, kurie siūlomi, siekiant toliau stumti beprotybę - niekada nepakeis šeimos, jei jos institutas bus paniekintas, o sekant tuo ir sunaikintas.

Jokie pinigai niekada nepakeis iš širdies kylančios meilės, kuri galima tik šeimoje, susietoje kraujo ryšiais, meilės vien už tai, kad tu esi, dėkingumo vien už tai, kad tu šalia, pasiryžimo paaukoti už tave gyvybę, atsidavimo ir pasitikėjimo...

Ar jūs pasiruošę visa tai iškeisti į pinigus ar „žmogaus teises“?