Mūsų visuomenė ir valstybė pamiršo, kokia yra šeimos esmė.
Grįžkime prie pradžių. Nesvarbu, ar vaikas pradėtas santuokoje, ar per vienos nakties nuotykį, ar mėgintuvėlyje – kiekvienas vaikas turi biologinį tėtį ir mamą. Ir kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę bei troškimą pažinti ir augti su savo tėvais, kurie atsakingi už jo egzistenciją.
Santuoka visais laikais buvo būdas, kuriuo visuomenės stengėsi surišti vyrą ir moterį, kad jie kartu prisiimtų atsakomybę už savo bendrus vaikus. Šeimos esmė buvo nukreipta į vaikų gimimą ir jų gerovės užtikrinimą. Todėl šeimą sukurti galėjo tik vyras ir moteris.
Iki 2025 metų balandžio Konstitucinio Teismo nutarimo taip buvo ir Lietuvos teisėje – šeimos samprata buvo vaikocentriška. Vaiko interesus kaip prioritetą iškėlė ir tarptautinės konvencijos, ir mūsų įstatymai, ir Konstitucinio Teismo doktrina.
Šeimos teisė visur matė abu tėvus. Net jei tėvai nesusituokę, Lietuvos įstatymai reikalauja, kad abu tėvai išlaikytų vaiką. Teismai nustato tėvystę, jei tėvas jos neprisipažįsta. Civilinis kodeksas šeimos santykius grindžia tėvystės ir motinystės papildomumo principu.
Visa šeimos teisė pastatyta ant prielaidos, kad vaikui reikia ir mamos, ir tėčio.
Kas nutinka įteisinus tos pačios lyties partnerystę, kuri atsisako lyčių skirtingumo principo šeimoje?
Tai reiškia, kad šeimos esmė atsiejama nuo gyvybės pradėjimo, jos puoselėjimo, nuo geriausių sąlygų vaikams augti užtikrinimo. Šeimos esme tampa emociniai suaugusiųjų ryšiai. Vaikai kažkaip prisitaikys…
O kai valstybė suaugusiųjų interesus iškelia aukščiau vaikų, tada kainą už suaugusiųjų pasirinkimus turi sumokėti vaikai – savo teisėmis, saugumu, laime.
Dar daugiau – teisė yra kultūros mokytoja. Jei mes savo teisiniu reguliavimu sakome, kad ne gyvybės pradėjimas yra šeimos esmė, tai nesitikėkime, kad išlipsime iš demografinės duobės per išmokas ir vienišų moterų apvaisinimą. Vaikų už pinigus nenupirksi.
Demografija yra pirmiausia prasmės klausimas. Gimstamumo šuolį pamatysime tada, kai vaikai bus matomi kaip didžiausia dovana, šeima – kaip gyvybės lopšys, o motinystė ir tėvystė – kaip kilniausi pašaukimai.
Todėl aš palaikau patariamojo referendumo iniciatyvą, nes tai yra kelias grįžti prie prigimtinės šeimos sampratos: šeima kyla iš santuokos, tėvystės ir motinystės.
Toks apibrėžimas ne siaurina šeimos sampratą, be grąžinti jai prasmę.
Šeimos sampratos centre turi būti vaikas ir jo teisė augti su mama ir tėčiu.
Skaityti komentarus