°C
      2024 07 16 Antradienis

      Bronis Ropė. Valdžia negirdi ūkininkų, kuriuos užklupo pieno krizė

      Nuotrauka: LVŽS nuotr.

      Autorius: Bronis Ropė
      2023-03-30 09:00:00

      Pieno supirkimo kainos krenta rekordiškai – šių metų sausio mėnesį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo net 12,0 proc. mažesnė palyginus su praėjusiu mėnesiu ir sudarė 443,75 eurų sumą už toną. Sausio ir kovo mėnesiais ūkininkai už litrą pieno gavo mažiau nei 35 centus, kai prekybos centruose litras pieno kainavo pusantro euro. Vasario mėnesį supirkimo kaina krito dar 4 proc. Vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje net apie 40 proc. mažesnė negu Europos Sąjungos vidurkis.

      Ūkininkai vos suduria galą su galu dėl smarkiai kritusių pieno supirkimo kainų ir išbrangusių energijos išteklių bei pašarų. Krizinė situacija reikalauja neeilinių sprendimų kuo skubiau, tačiau Žemės ūkio ministerija tik dabar pradėjo kalbėtis su Europos Komisaru Januszu Wojciechowskiu, atsakingu už žemės ūkį ir kaimo plėtrą.

      Briuselyje siekiama išsiderėti pinigų Lietuvos ir Latvijos ūkininkams, nes ministrė pirmininkė neranda papildomų lėšų iš valstybės biudžeto, kad išsaugoti šalies pieno sektorių. Negana to, ministrė apkaltino protestuojančius žemdirbius, kad pastarieji su valdžia konstruktyviai nediskutuoja, nes esą daug ūkininkų yra vietos politikai.

      Susidaro įspūdis, kad valdžia, susidūrusi su pieno krize, kaip tie stručiai slepia savo galvas smėlyje ir tikisi, jog ši sudėtinga situacija išsispręs savaime. Vertinant, kaip valdžia „tvarkosi“ su neeiline situacija pienininkystėje, galima daryti prielaidą, kad jai nerūpi pieno sektoriaus ateitis ir siekiama šios verslo šakos išnykimo Lietuvoje.

      Kooperatyvai ir rizikos valdymo fondas neatsiras vien spragtelėjus pirštais

      Vyriausybė ir Žemės ūkio ministras tikina, kad pieno krizę būtų galima išspręsti, jei pieno ūkiai jungtųsi į kooperatyvus. Dauguma vyresnių ūkininkų su siaubu prisimena laikus, kai jų seneliai ir tėvai buvo prievarta suvaromi į kolūkius, nes norėta žemės ūkį stambinti. Įrodyta, kad priverstinė kolektyvizacija turėjo itin neigiamų padarinių valstiečiams – dauguma čia priverstinai dirbusių žmonių negaudavo pinigų už darbą, smarkiai mažėjo grūdinių kultūrų derlius, vyravo menkas įsitraukimas į darbą. Pasirodo, kad dabartinė valdžia, praėjus daugiau nei 70-iai metų, vėl priverstinai nori nepriklausomus pieno ūkius apjungti, kad šie sudarytų kooperatyvus.

      Ūkininkai per savaitę ar mėnesį nesusiburs į kooperatyvus, nes tam reikia gerokai daugiau laiko. Pieno gamintojų ir kitų ūkininkų požiūrį į kooperatyvus galima pakeisti tik tokiu atveju, jei jie matys realius pavyzdžius pelningai veikiančių kooperatyvų. Vargu, ar vien ministrės pirmininkės ir Žemės ūkio ministro raginimai gali paskatinti ūkininkus kooperuotis, kai ūkininkai negali būti tikri, kad tai galėtų realiai padėti jiems išsaugoti pieno ūkius. Prie Seimo protestavusių pieno gamintojų tarpe buvo nemažai pieno gamintojų kooperatyvų atstovų. Ir vilniečiams pieną nemokamai dalino pieno gamintojų kooperatyvas – tai rodo, kad net ir kooperacija pieno gamintojų neapsaugo nuo to, kas šiandien vyksta Lietuvos pieno sektoriuje.

      Kooperatyvai šiandien negali garantuoti, kad ūkininko pienas bus supirktas brangesne kaina. Kooperacija galėtų apsimokėti finansiškai tik tokiu atveju, jei kooperuoti pieno gamintojai turėtų savo perdirbimą. Tokiu atveju pieno gaminimo grandinė sutrumpėtų, nes nereikėtų perdirbėjų iš šalies, o tai leistų užtikrinti didesnes pajamas ūkininkams. Labai gaila, kad šiandien tokios gamybos šalyje yra tik apie 15 proc. ir daugiausia tokios rinkos dalies tenka „Pienas LT“. Visgi nebūčiau linkęs dėl šios situacijos kaltinti ūkininkų – net keletas nedidelių pieno gamintojų kooperatyvų bandė organizuoti žaliavinio pieno perdirbimą, deja, tos pastangos žlugo.

      Kitas klausimas – ar verta ūkininkams jungtis į kooperatyvus, kai stambiems pieno tiekėjams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų žalio pieno per mėnesį, pieno supirkimo kaina sausio mėnesį taip pat sumažėjo 13 proc. lyginant su pernai metų gruodžio mėnesiu? Pieno supirkimo kaina krito tiek stambiems ūkininkams, tiek smulkiems, o gamybos sąnaudos taipogi išaugo visiems.

      Iš dalies rizikos fondų kūrimas padėtų ūkininkams, kurie veikia kooperatyvuose, apsaugoti savo finansus ir nedirbti nuostolingai. Tokių fondų įkūrimas leistų stabilizuoti ūkininkų pajamas, nes kriziniais laikotarpiais amortizuotų atsiradusius nuostolius. Šiandien pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos įstatymus, rizikos fondą gali įkurti ne mažiau kaip penki žemės ūkio veiklos subjektai. Tokiu atveju, rizikos fondui įmokas mokėtų pats ūkininkas, o kompensuojant jo įmokų ir pajamų praradimus iki 70 proc. padengtų valstybė.

      Vis dėlto, nors pienininkai ir perdirbėjai sutinka, kad rizikos fondas reikalingas, tokio fondo sukūrimui vėlgi gali reikėti kelių ir daugiau metų, o sprendimų pieno krizei reikia čia ir dabar. Be to, stebint, kas Lietuvoje vyksta su pensijų fondų reforma, galima numanyti, kad ūkininkai nepatikliai pasitiktų šią idėją.

      Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija vėluoja su sprendimais

      Pieno supirkimo kainos drastiškai pradėjo mažėti jau pernai, tačiau Žemės ūkio ministerija atsibudo tik visai neseniai ir numatė pieno gamintojams skirti 8 mln. Eurų (tačiau svarbu paminėti, kad Vyriausybė šiemet nurėžė 24 mln. eurų, kurie turėjo pieno sektorių pasiekti kaip pereinamojo laikotarpio nacionalinė parama – kitaip tariant, nurėžė 24 mln. eurų paramos, ir pasiūlė jos vos trečdalį). Pretenduoti į tokią finansinę paramą galėtų tik tie ūkiai, kurių parduodamo natūralaus pieno pirmojo šių metų ketvirčio vidutinė kaina yra mažesnė nei 35 centai už litrą. Skaičiuojama, kad pieno gamintojai už karvę galėtų gauti 87 eurus, tuo tarpu kooperatyvo nariai vos 9 eurais daugiau. Ekologiško pieno gamintojai gūžčioja pečiais – panašu, kad jų ši parama nepasieks. Veikiausiai nepasieks ir sąžiningų pieno gamintojų kooperatyvų narių – nes kai kurie kooperatyvai, gelbėdami bėdon patekusius ūkininkus, už pieną mokėjo papildomus priedus iš kooperatyvo santaupų, viršydami tą 35 centų ribą.

      Protestavę prie Žemės ūkio ministerijos ir Seimo pienininkai prašė valstybės skirti 40 mln. eurų skubios paramos. Deja, bet panašu, kad tokių lėšų pieno sektorius gali negauti. Taigi, tik belieka retoriškai klausti, ar 100 eurų nesiekianti parama už auginamą karvę gali būti pakankama ūkininkams, jei įvertintume tai, kad dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, dar pernai metų balandį pašarų kaina už toną siekė net 400 eurų? Negana to, didėjo ir ūkiuose dirbančių darbuotojų atlyginimai, brango energija, trąšos, kitos sąnaudos, o tai gerokai patuštino ūkių savininkų pinigines.

      Po Žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko vizito pas Europos Komisijos narį Januszą Wojciechowskį, teko bendrauti su komisaru Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Eurokomisaras prasitarė, kad dauguma Europos Sąjungos šalių nepritaria, kad Lietuvos ir Latvijos pienininkams išskirtinai būtų papildomai skiriama po 18,6 mln. eurų paramos už ketvirtį, kol pieno kainos stabilizuosis. Didžiajai daliai bendrijos šalių nesutinkant skirti paramą pieno gamintojams iš bendrijos Žemės ūkio sektoriaus krizių rezervo, Lietuvos pieno sektorius panašu gali likti prie suskilusios geldos.

      Lietuvos Vyriausybei ir Europos Sąjungai neradus papildomų lėšų, kurios būtų skiriamos pieno ūkiams, galima būtų pasiūlyti vykdyti intervencinius pirkimus, kai inicijuojami pirkimai, siekiant palaikyti tam tikrų produktų kainas. Dažniausiai tokie pirkimai yra vykdomi valstybės, kai siekiama supirkti žemės ūkio produkciją ir stabilizuoti rinkoje kainas bei užtikrinti ūkininkų pajamas. Kita vertus, į intervencinius sandėlius supirkta produkcija niekur nedingsta – po kurio laiko ji visgi pasiekia rinką, ir tada įneša naują disbalansą į žaliavinio pieno kainas. Tad šis sprendimas itin trumpalaikis.

      Kitas sprendimas – Žemės ūkio ministerija turėtų kviestis merus ir pasiūlyti bei paremti juos organizuojant pilotinius kooperatyvų projektus. Jei tokie projektai pasiteisintų ekonomiškai, neabejotinai tai galėtų pastūmėti vietos ūkininkus kooperuotis.

      Tačiau visų svarbiausia, kad valstybė imtųsi kontroliuoti sąžiningą pieno produktų kainos struktūros pasiskirstymą. Akivaizdu, kad visos išaugusios sąnaudos šiuo metu nuleistos ne ant pieno perdirbėjo ar prekybininko, o ant ūkininko pečių. Valstybė taipogi galėtų susiveržti diržus ir sumažinti pieno produktams PVM – tokiu būdu pieno litro kainodaroje ženkliai sumažėtų valstybės dalis, ir šis mažėjimas galėtų papildyti tiek ūkininko, tiek pieno produktų pirkėjo piniginę. Kol kitose valstybėse, net ir kaimyninėje Lenkijoje, valstybė skuba gelbėti gyventojus nuo skurdo, mažindama ar visai panaikindama PVM būtiniems maisto produktams, Lietuvoje tokia galimybė net nesvarstoma.

      Didžioji dalis Lietuvoje pagaminto pieno yra eksportuojama, o kritus kainoms ir paklausai rinkoje, automatiškai mažėja ir pieno supirkimo kaina. Šie nuostoliai krenta ant žemdirbių pečių. Remiantis ES duomenimis, eksporto rinkose sviestas vasario mėnesį buvo 10 proc. pigesnis nei prieš metus, nugriebto pieno milteliai – apie 23 proc. pigesni. Lietuvai vertėtų peržiūrėti pieno eksporto rinkas, pasirenkant tas, kuriose dominuotų aukštesnė perkamoji galia.

      Turime stengtis išlaikyti pieno sektorių Lietuvoje ir čia dirbančius žmones. Pieno sektorius jau ir taip traukiasi kasmet. Per dvidešimtmetį melžiamų karvių šalyje sumažėjo daugiau nei dvigubai – tai reiškia, kad pieno sektorius Lietuvoje sudėtingai išsilaiko. Ar norime gerti vien importuotą pieną iš svetur, nes savam pagaminti neturėsime ūkių? Kokią kainą tuomet mokėsime už pieno produktus prekybos centruose? Pieno gamintojai protestuoja ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad nebemato perspektyvų išsiversti. Labai viliuosi, kad valdžia išgris ūkininkus ir imsis sprendimų, kurie leis suvaldyti pieno krizę! 

      Skaityti komentarus