„Kartelė tikrai yra aukštai iškelta. Čia kaip sporte: pasiekti rezultatą yra viena, o jį išlaikyti reikia daug juodo darbo“, – interviu BNS kalbėjo pulkininkas.

Pasak D. Milašiaus, taip pat dalis karinės vadovybės keliamų užduočių yra susijusios su Vilniaus NATO viršūnių susitikimo metu patvirtintais naujais regioniniais gynybos planais.

Aljansas juos vadina išsamiausiais nuo Šaltojo karo pabaigos, patys planai nėra viešinami.

„Čia SOP pajėgos turi labai svarbų vaidmenį, todėl reikia labai daug namų darbų padaryti, kad galėtume atlikti keliamas užduotis“, – sakė naujasis pajėgų vadas.

– Apie jus informacijos viešojoje erdvėje beveik nėra, išskyrus vieną įvykį prieš beveik 20 metų, kai pratybų metu Estijoje išgelbėjote skęstančią moterį...

– ...taip, jūs teisus, viešojoje erdvėje nėra daug informacijos apie mano asmenį, ypač apie tarnybą.

Aš Lietuvos karo akademiją baigiau 2003 metais ir buvau paskirtas tarnauti Jėgerių batalione. Buvau leitenantas, turėjau komandą priskirtą ir išvykom į pratybas „Erna Raid 2004“ Estijoje. Tai – mažųjų padalinių, specialiosios žvalgybos pratybos, kurių metu infiltracija vykdoma iš vandens. Suomijos įlankoje su laivais plaukiojome apie dešimt valandų, po to mažomis guminėmis valtimis išsilaipinome į krantą, vadinamąją infiltraciją atlikom, ir toliau numatytu maršrutu vykdėme iškeltą užduotį.

Priartėjus prie vienos iš užduočių vietų, upės užtvankos, pastebėjau, kad moteris kviečiasi pagalbos, instinktyviai sureagavau į situaciją, panaudojau turimas priemones ir tą moterį išgelbėjau sėkmingai.

Tiesiog sutapo aplinkybės vietoje ir laike. Galvojau, kad tuo viskas ir baigsis, bet buvau pastebėtas, įvertintas ir apdovanotas estų KAITSELIIT nuopelnų medaliu.

Pirma ir vienintelė žinia tai buvo apie leitenantą Darių Milašių.

– Na, ne kiekvienas karys taip pradeda tarnybą.

– Sutikčiau turbūt. Bet čia daugiau aplinkybės taip susiklostė. Tai vienas iš tokių šalį aukštinančių ir garbę nešančių poelgių.

Tik noriu pabrėžti, kad tada buvau šauktinių karių būrio vadas ir dar nebuvau specialiųjų pajėgų karys, nes nebuvau praėjęs atrankos į Specialiųjų operacijų junginį. Tuo metu Jėgerių batalione buvo ir šauktiniai kariai ir profesinės karo tarnybos kariai.

Tais pačiais metais, tik vėliau, praėjau atranką, įvykdžiau reikalavimus ir nuo to laiko visi mano darbai yra įslaptinti ir dar kurį laiką turbūt bus įslaptinti.

– O ką dabar apie jus turėtų žinoti visuomenė, kai jau tapote kažkiek viešu asmeniu?

– Turėtų žinoti, kad tarnybą Lietuvos kariuomenėje pasirinkau iš pašaukimo. Gimiau ir augau Šiauliuose, o būdamas nepilnametis, šešiolikos metų, nusprendžiau prisidėti prie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos.

Ta veikla, savaitgaliai praleisti miškuose, laukuose, vykdant teorinius, praktinius užsiėmimus, buvimas tarp bendraminčių žmonių man patiko. Patiko ta aplinka, jaučiau vidinį pašaukimą. Tai ir lėmė, kad po vidurinės mokyklos pasirinkau Lietuvos karo akademiją, kur gavau išsilavinimą ir leitenanto laipsnį.

Esu išties iš pašaukimo ir kiekvieną dieną, akimirką, kurią kariuomenėje praleidžiu, viską stengiuosi daryti geriausiai, ir tą įrodo mano karjera, kad esu paskirtas į SOP vado pareigas. Nesigailiu nė vienos dienos, praleistos kariuomenėje.

Aišku, yra asmeninė, šeimos istorija, netekčių, susidūrus su brutalia Sovietų Sąjungos invazija. Mano prosenelis buvo karys savanoris ir dalyvavo laisvės kovose, buvo apdovanotas.

– Šeimos istorija turėjo įtakos, pasirenkant karjerą?

– Būdamas 16 metų aš galbūt dar tiek nesuvokiau tų visų aspektų. Iš šios dienos perspektyvos žiūrint, tai gal kažkoks vertybinis laukas, charakteris, auklėjimas šeimoje, kurie galėjo nuvesti šituo keliu.

– Balandį SOP minėjo 15-ąsias veiklos metines. Didžiąją šio laiko dalį pajėgos praleido misijose užsienyje, iš esmės – Afganistane. Kokius veiklos prioritetus matote dabar, kai tokių misijų iš esmės nėra?

– Sakyčiau, kad SOP misijų turi kasdien. Galbūt tos misijos nėra tokios apčiuopiamos, matomos, kaip buvo Afganistano atveju.

Pagrindinė mūsų misija – nuolatos ruoštis, būti budriems, būti aukštos parengties tam, kad galėtume ginti valstybę. Jei šiuo metu mums kalbant kas nors įvyktų, kas nors kirstų mūsų sieną ore, sausumoje ar vandenyje, tai pajėgos reaguotų ir būtų vienos iš pirmųjų, kurios duotų atkirtį priešui.

Kita misija – Ukraina. Įvairiais frontais mes dedame pastangas vykdyti tiek mokymus, tiek suteikiant tam tikras priemones, kurių reikia Ukrainos Specialiųjų operacijų pajėgoms. Mes tą darbą darome be jokių pertraukų.

Dar vienas nematomas frontas – tarptautinių santykių misija: dvišalis, daugiašalis bendradarbiavimas, taip pat NATO formate.

Lietuvos pilietis gal to sunkaus juodo darbo nemato, bet tos misijos vyksta. Taip, jeigu Lietuvai bus poreikis, interesas arba sąjungininkų būsime pakviesti, SOP yra pasiruošęs atstovauti Lietuvos interesams užsienyje, kituose žemynuose. Bet tą sprendimą priims Lietuvos kariuomenės vadovybė, Krašto apsaugos ministerija.

– Ar turite indikacijų, kad toks sprendimas galėtų būti priimtas artimiausiu metu?

– Šiuo metu pagrindinis dėmesys, kadangi karas vyksta prie mūsų sienos, – ginkluota valstybės gynyba. Kaip žinote, norint į misiją išsiųsti karius, reikalingas pasiruošimas, reikia papildomų priemonių, mokymų. Tai reiškia, kad nuo dabartinio SOP pajėgumo, skirto Valstybės ginkluotai gynybai, turime atskelti pajėgumą ir dedikuoti.

Jei mes važiuojame į misiją, o ji trunka ilgiau nei metus, tai reikia viską padauginti iš trijų, kad išlaikytume tą pajėgumą. Nes vieni ruošiasi, kiti tarnauja, kiti grįžę reorganizuojasi. Tai yra ir tam tikra rizika priimant sprendimus.

Bet šiai dienai pagrindinis dėmesys – savo šalies gynyba ir parama Ukrainai.

– Kokias pagrindines užduotis jums kelia karinė vadovybė?

– Užduotys lieka tos pačios, tik galbūt daugiau kreipiant dėmesį į mūsų valstybės ginkluotos gynybos kontekstą. Nes pajėgos iki dabar veikė visai kitokioje aplinkoje – dalyvavome daugiau operacijose prieš sukilėlius, antiteroristinėse operacijose. Dabar dėmesys labiau kreipiamas į pilnos apimties karą, karą, kuris vyksta šiuo metu Ukrainoje.

Todėl mums reikia pakankamai nemažai investuoti į pajėgas, kad turėtume tas galimybes, gebėjimus veikti ten, kur priešas mūsų mažiausiai tikisi. Tai yra patekimas oru, sausuma, vandeniu, atlikimas specialiųjų operacijų ir slapto ryšio užtikrinimas. Čia yra visiškai atskira grupė priemonių ir gebėjimų, kuriuos turime tobulinti.

Kitas uždavinys iškeltas yra regioninių gynybos planų kontekste, kuriuos per NATO viršūnių susitikimą sąjungininkai patvirtino. Čia SOP pajėgos turi labai svarbų vaidmenį, todėl reikia labai daug namų darbų padaryti, kad galėtume atlikti keliamas užduotis.

Kaip žinote, SOP neveikia vienos, dėl savęs, mes esame įgalintojas veikti sausumos pajėgoms, jūrų pajėgoms, oro pajėgoms, su visa ugnies galia, manevru. Turime šiek tiek praverti duris, plyšį, kad įgalintume didžiuosius komponentus veikti. 

Ir, žinoma, nepamiršti nematomo fronto, įskaitant specialiąją žvalgybą, kinetines, ne kinetines operacijas, kad mažintume grėsmes mūsų valstybei.

– Ar su augančiu kariuomenės biudžetu jums užtenka šiuo metu finansavimo?

– Tas „užtenka“, tai per daug stiprus žodis būtų.

Sakyčiau, pagrindinė investicija, susijusi su SOP, yra karys. Nes SOP karys turi būti savanoris, suprantantis, kokią grėsmę, riziką prisiima, dėl to jis yra unikalus, nes reikia drąsos, reikia paaukoti kai ką gyvenime. Kitas dalykas – atranka. Ji yra pakankamai sudėtinga, statistiškai ją praeina ne daugiau nei 10 proc. norinčiųjų. Ir specialus parengimas, žinoma. Čia yra pagrindinė investicija.

Jei lyginsime investicijas į karį su investicijomis į tankus, haubicas, lėktuvus ar laivus, tai tos investicijos yra pakankamai mažos, bet jos sukuria efektą tiems patiems tankams, haubicoms efektyviai atlikti naikinimo operacijas.

Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas apginkluoti SOP karį aprūpinant šiuolaikine individualia ekipuote, taktinėmis apsaugos priemonėmis, moderniausia naktinio matymo įranga.

Kalbant apie tokias specifines priemones, kaip infiltracijos priemonės, oro platformos, laukiam kaip tik „Black Hawk“, tas mums suteikia mobilumą, netikėtumą, greitį. Galima galbūt drįsti pasvajoti ir apie tas platformas, kurias matėte Vilniaus summito metu – vadinamieji „Little Bird“ (sraigtasparniai – BNS). Gal ne norėtume, o reikėtų, kad įgalintume SOP mobiliai greitai veikti.

Neseniai įsigijome greitaeigių kovinių jūrinių valčių, taip pat ypatingai didelį dėmesį skirsime specialiosios žvalgybos priemonėms: kolektoriams, sensoriams. Išdėliojus sensorius, kokie jie bebūtų, juos reikia sujungti į sistemą, duomenų bazes. Taip pat galbūt būtų galima panaudoti dirbtinį intelektą, apdirbant didžiuosius duomenis.

Specialiosios žvalgybos priemonės būtų viena iš prioritetinių sričių, į tai įeina ir įvairi optika, ir bepiločiai orlaiviai, ir elektroninė kova.

– Gerai suprantu, kad siūlysite įsigyti minėtų orlaivių karinei vadovybei, ministerijai?

–  Sėsiu kalbėtis su štabu, bus pristatyti projektai, kurie vyksta, juos įvertinsiu. Tada turbūt eisime su paketais – maksimalus, optimalus ir minimalus – kalbėtis su vadovybe. Nenorėčiau dar taip drąsiai pareikšti, kad tikrai siūlysime įsigyti.

– O kokie jūsų asmeniniai tikslai, einant šias pareigas?

– Pirmiausia, sieksiu išlaikyti SOP lygmenyje, kuriame jos yra. Nes kartelė tikrai aukštai iškelta. Čia kaip sporte: pasiekti rezultatą yra viena, o jį išlaikyti reikia daug juodo darbo. Antra, noriu, kad pajėgos stiprėtų ir tie pajėgumai būtų pasiruošę ginkluotai mūsų valstybės gynybai.

– Ačiū už jūsų laiką.