Na, pritrūko drąsos, įžūlumo, sėkmės ar padlaižystės prasimušimams, tai ir spirga. O jeigu priimtų – bože, kokie laimingi lėktų pakviesti prie viešpačių stalo! Kaip naktimis nemiegotų iš susijaudinimo, kaip rinktųsi šlypsų spalvas ir suknelių stilių, kad tik pataikytų į koją, kad tik patiktų, kad tik būtų savi ir tokie, kaip reikia!

Nes jie ne prieš sistemą, o prieš tai, kad sistema yra be jų. Čia, žinokit, visas "didysis maištas". Duokit, mikrofoną, laidą – ir revoliucija baigta, tironija staiga pasidarys pakenčiama. Vieta sąraše – ir vakar buvęs režimas šiandien jau bus „sudėtinga politinė realybė“. Valdiškame kabinete su sekretore ir automobiliu paaiškės, kad "viskas ne taip paprasta".

Dar vakar šaukę, kad visi parsidavę, sėkmės atveju paaiškins, kad "prisiėmė atsakomybę". Išdavyste buvę kompromisai taps "brandžios politikos požymiais". Juk valdžioje sėdėjo vagys ir niekšai, o dabar - atsakingi už valstybę, kurie „mato visą informaciją“, kurios jūs nematote ar nesugebate suvokti.

Ir štai prieš akis įvyksta natūralus politinės faunos virsmas: vikšras tampa drugeliu, o kovotojas prieš sistemą – sistemos paaiškintoju. Net švarkelis su raudonu šlypseliu kažkaip savaime atsiranda. Didžiausia tokių revoliucionierių tragedija ne ta, kad jie pralaimi sistemai, nes su ja niekada ir nekovojo.

Jie beldėsi, tiesiog iš vidaus niekas neatidarė. Todėl ir daužė duris, keikėsi, grasino jas išlaužti ir prisiekinėjo, kad visą namą padegs. Bet vos tik spyna spragteli - prašom - ir stoja tyla. Nusivalo batus, pasitaiso plaukus, nupučia dulkelę nuo atlapų. O kur čia man atsisėsti?

Ne iš kokios slaptos laboratorijos, nematomų "gelminės valstybės" požemių išlenda tarakonai ir nauji drakonai. Ar iš kokios nors ypatingos blogio veislės genų. Iš mūsų pačių mažų troškimų būti pastebėtiems, pakviestiems, paglostytiems ir pasodintiems arčiau stalo galo. Tik sistema tokių nebijo.

Sistema jų laukia. Sistemai visiškai nepavojingi jos baisiai nekenčiantys ir kasdien parašantys po 5 piktus postus. Pavojingiausias yra tas, kuriam nereikia jos kėdės. Tokio nenupirksi paaukštinimu, nenutildysi pakvietimu, neužkimši eteriu. Jam nereikia nei foto su tais, kuriuos vakar keikė, nei jo kalbančios galvos telike.

O tokių velniškai mažai. Todėl sistema ir gyvena ilgai. Neturi tiek daug gynėjų, kaip atrodo, pasikeitus situacijai juos tarsi vėjas nupūstų. Sistema gyva todėl, kad eilė norinčių ją nuversti dažniausiai baigiasi prie jos durų – laukiančių, kada pagaliau pakvies į vidų.

Ir čia pati skaudžiausia vieta. Sistema nėra "jie", mes irgi gyvename sistemoje. Sistema yra mūsų viduje ir mes esame jos atstumtoji dalis. Ir sistema tampame patys, kai norime to paties, ko jie, kai pykstame, kad gavome mažiau. Keikiame jų tuštybę ir skaičiuojame savo patiktukus. Ar šaipomės iš jų garbės troškimo ir įsižeidžiame, kad mūsų nepaminėjo.

Argi nematėme, kaip niekina jų pataikavimą, bet apsalsta, kai paspaudžia ranką žmogus, kurį vakar vadino niekšu? Kai kovoja su privilegijomis iki tos minutės, kol privilegija pasiūloma patiems? Tada ji jau ne privilegija, o "nuopelnų įvertinimas". Ir sistema laimi net nepajudinusi piršto.

Jai vis mažiau reikia persekioti, uždrausti ar užčiaupti. Net papirkinėti nereikia, pakanka truputį palaukti. Nes valdžiai svarbūs ne tie paklusnieji, kurie nuobodūs, tiesiog palaikanti minia. Patogiausi yra maištininkai, kuriuos vieną dieną galima prisijaukinti. Ir žmonės patys pamato, ką reikia parodyti: žiūrėkit – ir šitie "susiprato".

Ne, jie nesuprato - sulaukė. Ir prasideda gražiausia spektaklio dalis. Po kiek laiko kovotojas su sistema ima mokyti dar nepakviestus maištininkus atsakomybės, santūrumo ir politinės brandos. Aiškina, kad negalima visko griauti, nes gyvenimas juk sudėtingesnis. Reikia kalbėtis, iš šalies lengva kritikuoti, jūs nežinote visų aplinkybių...

Ir viskas tikrai teisinga, tačiau kodėl anksčiau to nematei? Ne valdžia pakeičia žmogų,ji tik labai greitai parodo, dėl ko jis iš tikrųjų kovojo. Vienas dėl to, kad nebūtų apkrauto tik vieniems stalo, kitas – kad prie jo visi turėtų vietą. O trečias daužė kumščiu į stalą todėl, kad jo pavardės nebuvo svečių sąraše.

Trečiųjų visada daugiausia. Todėl drakonų nereikia auginti, jie jau stovi eilėje. Su kardais, vėliavomis, tiesomis, tiesioginėmis transliacijomis ir didžiulėmis kovotojų biografijomis. Ir kiekvienas šaukia – niekada nebūsiu toks kaip jie! Tol, kol nepakviečia į vidų.

Išbandymas valdžia, pripažinimu, garbe yra sunkiausias, net krikščionybė didžiausia nuodėme laiko puikybę. Išmokim atskirti tuos, kurie eina dėl visų nuo tų, kurie eina dėl savęs. Tai nėra labai sunku. Sunkiausias pasaulyje uždavinys atskirti, ar tu pats nesi toks, o jei dabar nesi - ar negalėtum tapti.

Nes mažas drakoniukas gyvena kiekviename iš mūsų. Klausimas tik tas, ar mes jį nugalėsim, ar jis mus užvaldys. Paklauskime nuoširdžiai patys savęs, sąžinės tyloje - ar mes pajėgtume, ar konkretus aš, Jonas ar Marytė, pajėgčiau? Ar pajėgs tie, kuriais vėl norime patikėti? Ir tada gal suprasime tikrą problemą.

Nes dabar svarbiausia problema yra ne priešininkų stovykla, kurios negalime pakeisti, tačiau kuriems nukreipiame visas kritikos strėles ir ietis, visą laiką ir energiją. Ir net ne ne valdžia. Didžiausia bėda yra opozicija, kuri ir vėl pakartos sistemai priimtiną ir jos laukiamą žaidimėlį.

Nejaugi ir vėl viduriuos niekada neateisiančiomis "vienybėmis", tarpusavio kovomis, meilėmis "gelbėtojams" ir atskirų "gelbėtojų" pasekėjų tarpusavio gladiatorių kovomis be taisyklių? Naikinančia tarpusavio neapykanta? Su tais pačiais tų pačių partijų nepakeičiamais dinozaurais? Kuriems svarbu ne įveikti sistemą, o tapti jos dalimi?