Invaziniai šliužai lenda pro visus plyšius - glitūs, sotūs, įsitikinę savo teisumu ir primityviai pikti. Minčių nerasta, viena neapykanta ir noras įkąsti. Jokio noro kalbėtis, tik siekis atšliaužus į svečius prišikti prie stalo.
Suprantu, vyksta karas ir mane reikia sunaikinti, bet vis pagalvoju - negi jie nesugeba nei vieno argumento išstenėti? Negi tie vakcinuoti, edukuoti ir polilytiškai "išsilaisvinę" tokie buki?
Ir suprantu - ne, tačiau jokių protingų priežasčių beprotybei sugalvoti tiesiog neįmanoma, todėl lieka tik išskyros. Jie sugeba diskutuoti tik tarp savų fanatikų, penkiese prieš vieną, priešininkui išjungus mikrofoną.
Kas vakarą juos surankioju, nuleidžiu į kanalizaciją ir užmirštu, nors raitosi ir smirda, net spaudant block mygtuką apima pasišlykštėjimas. Po to einu plautis rankų.
Skaityti komentarus