°C
      2022 10 01 Šeštadienis

      Algirdas Endriukaitis. Kas skolingas ir kam priklauso istorijos kraujo šluostymas?

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2022-09-22 19:00:00

      Autorius yra rezistentas, politinis kalinys, Kovo 11-osios akto signataras

      Į teismą iš rezistentų tvarkomus prieš 30 metų valdžios geranoriškai atiduotus atimti ir iškeldinti nežinia kur Miško brolių prieš daugelį metų neginčijamai gautus, dabar turimus ir tvarkomus Vilniaus centre pastatus kreipėsi Finansų ministerija, Turto bankas, Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybė. Bandoma žaisti galimais procedūriniais paragrafais, kurie vargu ar buvo ir turėjo kokią gyvybingą realią prasmę 1990 metų atgimimo aplinkybių ir išsilaisvinimo pagarbos kontekste. Praktiškai tuomet buvusius pastato griuvėsius tuometinė valdžia geranoriškai besąlygiškai atidavė rezistentams ir niekam nekilo jokių abejonių. Pastatas istorinis. Iš jo 1918 metais į frontą išėjo Lietuvos savanoriai. Svarbiausia G. Vagnoriaus vyriausybė tuos griuvėsius de facto atidavė neatlygintinai rezistentams, kurie savo talkomis, savo rankomis, remiant Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto lėšomis iš JAV ir kitų šį pastatą atstatė. O jeigu valstybė kiek ir padėjo, tai buvo aišku kam ir kodėl, ne tam, kad konjunktūriniais tikslais ,,Miško brolius“, kaip Lietuvos laisvės pamokančią ir aktualią istorinę atminties viziją, šiandien išvytų lauk kaip atgyvenusią reikmę.

      Rezistentai de facto savo rankomis rinko sugriauto pastato plytas, kaupė rezistencinę informacinę medžiagą ir jautėsi teisėtais dirbančiais šeimininkais. Teisinių nuosavybės procedūrų, niuansų ir detalių rezistentai nesprendė ir kokių nors teisinių klausimų dėl sugriauto pastato nei nagrinėjo, nei žinojo. Tautinio atgimimo pakilimo pradžioje niekas rezistentų teisių į istorinę tautos atmintį ir pagarbą dėl sugriauto pastato neabejojo ex officio. Puošybą atliko dailininkai. Čia jau pradėjo vykti rezistenciniai renginiai, tuo domėjosi ir užsienio asmenys.

      Niekas jokių niuansų nenagrinėjo ir tai istoriškai niekam neužkliuvo. Dabar staiga, kito mentaliteto asmenys, toli nuo istorinės atminties ir pagarbos aukoms, pasikeitus politinei konjunktūrai, naujieji Vilniaus pareigūnai pastebėjo, kad tai gali būti riebus biznio kąsnelis. Velniai rautų tą istorinę pagarbą. Ieškota gal čia, formaliai žiūrint, kažkur ir kažkiek nepadėtas tegu ir dirbtinis formalus gobšumo taškas į kurį galima remtis. Primintina, kad šias apleistas griuvenas Vyriausybė Miško broliams perdavė 1992 metais, tai iki šios dienos praėjo 30 metų! Tiek valstybė ,,kentėjo“. Staiga išmušė teisingumo valanda? Šiandien griuvenos įgijo komercinę vertę ir pasikinkius teisinę bričkelę bandoma kažkokiu parinktu ir abejotinu punkteliu Miško broliams pasakyti: mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti, o mums reikia važiuoti. Dabar viskuo esame mes.

      Klausimas yra istorinis ir moralinis dėl šventos rezistencinės okupacinės pasipriešinimo veiklos prasmės ir įvertinimo, kuri atviru tekstu drąsiai nurašoma. Galimai teisiškai ieškoma 30 metų senumo kabliukų. Neatsakant į konceptualų klausimą: ar rezistentai turi kokias nors istorines ir moralines teises savo veiklai ir aukai pagerbti vardan Lietuvos ir kad ši buvusi griuvena mirtinai ir katastrofiškai reikalinga Vilniaus miestui ir Lietuvai? Jeigu per tiek metų Vilnius pragyveno šią ,,netektį“, tai pragyvens ir toliau. Bet turto besigviešiantieji ne istoriniams, sakytume kilniems valstybiniams tikslams, turi viltį, kad teismai pažiūrės į tai jų akimis kaip jau ne kartą yra buvę. Ir valdžiukė balnoja žirgus avižomis šertus.

      Šioje vietoje rezistentai turi daug pretenzijų teismams ir prokuratūrai. Vilniaus valdžios noras suniekinti ir išniekinti rezistencijos aspiracijas reiškia spjūvį į rezistenciją, biznio vertybes pastatant aukščiau tautos egzistencinių nuostatų. Kaip vieningai ir entuziastingai užsimota paniekinti rezistentų jau atliktą statybinį darbą ir visa tai paversti verslo prieplauka dėl kurios ,,kentėta“ 30 metų. Valanda išmušė, minėti Lietuvos pareigūnai, remdamiesi ieškomomis nemoraliomis gudrybėmis nori įrodyti, kad jie yra svarbesni ir reikšmingesni valstybei ir tautai negu kažkokie ten už kažką galvas padėję. Beje, jų absoliučios daugumos kovotojų jau tarp gyvų nėra, o mes juk viską sugebame tvarkyti. Ir gerai matome kaip mumis rūpinasi teismai, o jie viską gali. Tai mus įkvepia, o jie nusprendžia, kad rezistencija yra žemiau politinio ir biznio.

      Teismai pagal įstatymą privalo ginti aukščiausias valstybės Konstitucijos nuostatas. Praktikoje daugelis teisėjų yra drąsiai ir atvirai užvaldę rezistencinių bylų antivalstybinių sprendimų nuostatas, be skrupulų pažeidžiant Teisėjo priesaiką ir Teisėjų etikos kodeksą tvirtai ir neabejojant niekinant, bet to nesakant, rezistencijos idėją. Į tai ir nukrypo ieškovų galimos viltys.

      Pavyzdžiui, rezistento A. Andreikos byloje 2006 metais prokuroras E. Papučka MVD budeliui Z. Bernotui nubausti reikalavo taikyti trijų kartų A. Andreikos suspardymo kvalifikacijos reikalavimą. To paties reikalavo prokurorė L. Urbonienė, teisėja D. Butrimienė. Teisėja A. O. Kvaraciejūtė 2009-04-29 išteisinamojoje nutartyje šioje nusikaltimo žmoniškumui byloje nurodo, kad budelis ,,/.../ Z. Urbonas, panaudodamas fizinį smurtą A. Andreikos atžvilgiu, neturėjo tikslą fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialiniai ar politinei grupei.“ Trikartinio sumušimo reikalavimo Lietuvos teisėje negirdėta ir tai pritaikyta iš kepurės paimta nuostata. 

      Vilniaus apygardos teismo kolegija (A. Kvaraciejūtė, S. Punys ir Z. Birštonas) 2002-06-04 nuosprendžiu išteisina du KGB agentus-smogikus, provokatorius, tuomet apsimetusius partizanais ir klastingai suėmusius partizanus B. Žukauską ir V. Sabaliauską, kuriuos po to okupacinis teismas nuteisia mirties bausme. Nuosprendžio tekstai: 

      ,,/.../ B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiu dėl genocido jį suimant, nes jis buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje“. Suimtas 1952-11-12, nuteistas mirties bausme 1954-02-05.

      ,,Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“ Taip sakoma Lietuvos budelių nuosprendyje. Suimtas 1952-10-03, nuteistas mirties bausme 1953-06-18.

      ,,/.../ pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti.“

      Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (V. Ražinskaitė, V. Milius ir T. Šeškauskas 2002-11-20 minėtą viršuje nuosprendį patvirtina.

      Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000-07-30 nutarime nurodyta, kad Lietuvos Laisvės Sąjūdžio Tarybos 1949-02-16 deklaracija yra vienas iš trijų šiandien Lietuvoje egzistuojančių konstitucinių aktų (greta 1918-02-16 ir 1990-03-11 aktų). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, kad įsitikinimai turi būti ribojami ginant konstitucinę santvarką.

      Todėl prokuroro J. Lauciaus, teisėjų P. Karvelio, A. Budrio, J. Kolyčienės, E. Rimšelio M. Ivaškevičiaus knygoje partizanui J. Žemaičiui klijuojamos ,,subingalvio“, ,,išgamos“, ,,išdaviko“ ir ,,niekšo“ etiketės yra antikonstitucinės ir turi būti įvertintos teisiškai, o nelegitimuojamos kaip pamatuotos minties laisvės išraiška. Tai patvirtina prokuroras J. Laucius (2019-02-08), Vilniaus miesto teisėjas P. Karvelis (2019-02-25), Vilniaus apygardos teisėjai A. Budrys, J. Kolyčienė, E. Rimšelis (2019-04-02). 

      Ieškovai iš ,,Miško brolių“ reikalauja atimti prieš 30 metų niekam neabejojant atiduotą pagrįstai istoriškai įgytą turtą ir deda viltis, kad tiek metų iškentėtam ,,neteisingumui“ turėtų pasitarnauti eilės teisėjų galimas stribinis mentalitetas ir ,,Miško brolių“ atviras išmetimas į Lietuvos istorijos šiukšlyną. Tokią realią galimybę Vilniaus valdžiukė visuose teismų žingsniuose yra pastebėjusi. Ir jeigu pastato atidavimo metu ar pačioje pradžioje nieko svarbaus iškart nepadarė, tai pati ir kalta. Ir šaukštai jau po pietų.

      Skaityti komentarus