Neįsivaizduojamo dydžio šimtatūkstantinėmis piniginėmis baudomis nubausti žmonės, kurių žodis ir plunksna atkakli ir aštri.
Belieka ne vien piktintis, bet klausytis, skaityti ir žavėtis: kaip gera, kad dar yra drąsių žmonių, kurių kraujas karštesnis, žvilgsnis atidesnis, o žodžio jų lūpose neužbetonuos jokia stingdanti masė.
Yra bandymų nutildyti alternatyvias televizijas. Ir tiems žmonėms reikia pagalbos.
Nes tuos kelis žmones - nejaukiai parklupdytus po inertišku traukiniu, paleistu dar 1917 - šiais Rusijoje, - svarbu išsaugoti.
O pats traukinys tegul vožiasi nuo bėgių, kaip filme "Europa".
Mes pasirinkime kitą filmą. Jau pradėtą, bet būsimą, - pavadinimu "Lietuva".

Šias dienas internete buvo tiek daug rašinių mirties tema, kad norėjosi pasprukti į tamsią kamarą ir ten pasvajoti… apie mirtį.
Nors kai kurių žmonių mintyse ji - jau seniai.
Gal tik tiems, kurie tik Vėlinių dienomis pamąsto apie gyvenimo ir mirties prasmes - visa tai kažkiek naudinga.
O kitiems - telieka užmerkti akis ir užsidengti ausis nuo tokių pasvarstymų: lankyti ar nelankyti kapus, barstyti save po mirties ar plukdyti upe…
Uždengti granito plokšte artimųjų kapavietę ar tegul jų kaulus vėjas lapais užpusto.
Nieko ir ničnieko giliau. Vėlinių "popsas" šias dienas dienas siautėjo.
Kad ir kiek žmonių ilgiausias valandas stovėtų mašinų spūstyse ir įniršę lakstytų darželių auginti ant kapų - nepadės jiems tai nei centimetrų ūgtelti dvasiškai.
Nes jie įsitikinę, kad ir jų sielos po mirties gyvens ne Karalystėje, o gėlių darželių kapinėse, nes juk neveltui jie tas kapavietes įrenginėja ir pinigus leidžia.
Nes juk ir šituos "namus" reikia prižiūrėti, saugoti nuo vagių, nuo visokių piktadarių, nes juk taip buvo visada ir po mirties bus tas pats…
Tik bėda ta, kad visas tas lakstymas su dėžėmis žvakių ir kalnais chrizantemų - nepriartins Dievo. Nes tai - tik butaforija.
Jeigu jau neužmezgei su Aukščiausiuoju dialogo savo širdyje - mirusiųjų kapo papuošimas tam tikrai nepadės.

Niekaip nenutyla atominio karo grėsmės balsai.
Apie Ukrainą - nė vienos geros žinios. Kas iš tų mažų pergalių, jei kas valandą ir toliau žudomi žmonės, griaunami miestai ir žmonių gyvenimai.
Žudymai nesiliauja ir nesimato jokio gero ženklo, kad liausis. Yra tik baisių ženklų, kad Ukraina bus žudoma ir naikinama be jokios atvangos.
Dieve, suteik vilties Ukrainai ir mums visiems, neleisk tiems niekšams atimti iš nekaltos šalies gyvybes ir viltį, vandenį ir šviesą…
Dieve, išgirsk pasaulio maldas, atitolink nuo besiginančios šalies tamsos karalystę.
Duok ramybę Ukrainos motinų širdims.

Tik ką praėjo tarptautinė kovos su skurdu diena.
Vienas norvegų rašytojas apie skurdą viską pasakė trim žodžiais: "Skurdas žemina sielą".
Juose telpa visa jausmų gama, kaip skurdas sudarko žmonių gyvenimus, kaip giliai žeidžia, žudo ir žemina.
Jis parašė tokias genialias knygas: "Badas", "Viktorija", "Po rudens žvaigždėmis" - jis visos apie tai…
Apie tai ir apie meilę - gyvenimas dažnai draudžia turėti, bet mylėti - niekada!
Sočiai, labai sočiai, jis buvo išragavęs visus skurdo klaikumus vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje.
Jo knygose įkūnyta daugybė ir kitų temų - neapykanta neteisybei, civilizacijai, nelygybei, kapitalizmo satyra, meilė gamtos vaikams, valkatoms, klajūnams, svajotojams.

Prisiminti skurdo temą vertėtų ir Lietuvos politikams, svarstantiems 2026 - ųjų biudžetą.
Juk esame viena labiausiai skurstančių valstybių Europoje.

Soc. tinkluose skaičiau apie įvykusį baisų gaisrą Lietuvoje. Tokį ugnies karštį esu pajutusi ir aš pati, kai sudegė namai.
Nelaimė neklausia, nepasibeldžia - ji tiesiog ateina, be gailesčio ir pasiima tai, ką žmogus kūrė visą gyvenimą.
Gyvendami mes dažnai prabėgame vieni pro kitus kasdienybės skubėjime.
Bet tokiais momentais supranti, kad kaimynustė - tai ne tik adresas žemėlapyje. Ji yra mūsų širdžių artumas.
Ugnis atima stogą, bet ne viltį.
Pinigai, daiktai, padrąsinantis žodis gali tapti gyvu įrodymu, kad nelaimės akivaizdoje bendruomenė yra stipresnė už ugnį.
Ir su žmonių pagalba juoduose nuo dūmų languose vėl gali užsidegti šviesa.

Mane apima jausmas, lyg degtų visa mūsų valstybė.

Kai po K. Smorigino laidotuvių scena aptemo - jis pats liko šviesa.

Nors oro balionai trukdo kilti ir leistis lėktuvams oro uostuose, lietuviai nori keliauti.
Jie nori užlipti į auščiausio kalno viršūnę ir sušukti: "Kaip gera".
Už žemėlapių, vandenynų, kalnų, kelių ir upių slypi tylus ryšys - tarp gamtos, žmonių ir grožio.
Lietuviai traukia ten, kur kalnai stūkso lyg istorijos sergėtojai, kur rudenį ir žiemą šviečia saulė, o egzotiški medžiai, prisipildę krištolo skaidrumo vandens, alsuoja gyvybe ir kviečia keliautojus eiti lėtai, kvėpuoti giliai ir pajusti žemės pulsą, pamiršus miestų triukšmą.
Ir lietuvaičiai keliauja - palikę gimtą šalį, su dėkingumu svetimoms šalims, tolimiausiems kampeliams, saviems toliams, miškams, jūroms ir ežerams, kalnams ir tylai, kuri prabyla, kai jie ateina su atvira širdimi.
Vėjas jiems papasakoja daugiau nei svetimos šalies istorijų gidai.
Būsena lėta, tylinti, gyva… Stabtelėjimo būsenoje - gera.
Koks neįprastas kvapas, kurį jauti, bet negali nusakyti.
Koks akmuo, kuris nieko nesako, bet viską žino.
Lietuvaičiai keliauja tais keliais, kurie skirti keliauti ne akimis, bet širdimi.
Jie keliauja į save, į tylą, į tai, kas nematoma, bet tikra.
Į susitikimą su tais, kuriems nereikia klausimų.
Jų vieta - šalia. Be įvado. Be vaidmens.
Į šalį, kurios nėra žemėlapyje, į kelionę, kuri neprasideda reklama. Ji prasideda tyliu buvimu ir tęsiasi, jei tik Tave išgirsta…