Kaip atsirado Stambulo konvencija

Stambulo konvencija gimė 2008 m. kaip Europos Tarybos (ne ES) iniciatyva. Po kelių rezonansinių bylų, susijusių su smurtu šeimoje, buvo nuspręsta sukurti dokumentą, kuris taptų bendra Europos teisine platforma moterų apsaugai.
2011 m. Stambule (Turkijoje) šis tekstas buvo priimtas ir gavo savo pavadinimą.

Iš pirmo žvilgsnio – viskas atrodo idealu. Kas gi drįstų ginčytis su tikslu apsaugoti moteris nuo smurto?
Tačiau gilesnė analizė rodo, kad šalia šio tikslo įtrauktos sąvokos, kurios su smurto prevencija tiesiogiai nesusijusios.

Paslėptos darbotvarkės logika

Analizuojant konvencijos struktūrą, galima atpažinti klasikinį minkštosios galios veikimo modelį. Pirmiausia pasiūlomas moralinis, neginčijamas tikslas – kovoti su smurtu prieš moteris. Tai sukuria emocinį imunitetą kritikoms: juk niekas nenori atrodyti prieš moteris ar žmogaus teises.

Toliau į tekstą įtraukiamos naujos sąvokos, tokios kaip „socialinė lytis“ ir „lytinė tapatybė“, kurios įteisina ne biologinį, o socialinį lyties apibrėžimą. Tokiu būdu šalys, ratifikuodamos dokumentą, įsipareigoja šias sąvokas pripažinti savo teisinėje sistemoje.

Tolesnis žingsnis – sukurti kontrolės mechanizmą, pavyzdžiui, GREVIO komitetą, kuris stebi, kaip šalys įgyvendina konvencijos principus ir teikia rekomendacijas švietimo, teisingumo ar socialinės politikos srityse. Tai reiškia, kad vietinė politika iš dalies tampa priklausoma nuo išorės vertinimo.

Galiausiai, konvencijoje įtvirtintas 78 straipsnis neleidžia šalims daryti išimčių ar ratifikuoti tik dalį dokumento. Tai užtikrina, kad ideologiniai elementai būtų priimti kartu su visu tekstu.

Visa tai primena socialinės inžinerijos principą – kai siekiant kilnaus, visiems suprantamo tikslo, kartu į sistemą įtraukiamas ideologinis komponentas, kuris ilgainiui keičia kultūrinius ir teisinius standartus.

Ar tai sąmokslas?

Jei vertintume pagal klasikinius sąmokslo teorijų analizės kriterijus, turime tris komponentus: Motyvas – kas gauna naudos?
→ Tarptautinės NVO ir lyčių politikos lobistai įgauna naują teisinį pagrindą veiklai ir finansavimui. Mechanizmas – ar egzistuoja struktūra įtakai daryti?
→ Taip. GREVIO komitetas, ataskaitų teikimas Europos Tarybai, rekomendacijos švietimui ir teisingumo sistemai. Maskavimas – ar ideologija paslėpta po kilniu tikslu?
→ Taip. Dauguma piliečių net nesuvokia, kad konvencija reglamentuoja „lytinę tapatybę“, o ne tik smurtą.

Pagal šiuos kriterijus tai ne sąmokslas tradicine prasme, o strategiškai suplanuota ideologinės transformacijos platforma, pateikta kaip moralinis ir humanistinis projektas.

Kodėl tai veikia?

Žmonės nenori atrodyti „blogi“. Prieštarauti dokumentui, kuris „saugo moteris nuo smurto“, atrodo neetiška. Todėl daugelis šalių jį ratifikuoja iš moralinio spaudimo, neįsigilinę į pasekmes.
Ideologinis poveikis pasirodo po kelerių metų – per švietimo turinį, reklamos kampanijas, įstatymų pakeitimus, kurie jau grindžiami ne biologine, o socialine lytimi.

Išvada

Stambulo konvencija nėra bloga pati savaime.
Tačiau jos struktūroje įrašytas ideologinis modulis, kuris neatskiriamas nuo deklaruojamo tikslo.
Tai pavyzdys, kaip kilnus siekis tampa priemone diegti socialines naujoves, kurių visuomenė galbūt nė neaptarė.
Ir tai vyksta ne per revoliuciją, o per švietimą, teisinius įsipareigojimus ir tarptautinį spaudimą.