Tai nėra eilinis turtas. Tai infrastruktūra, kuri kasmet generuoja apie 20 mln. eurų grynojo pelno – stabilų, prognozuojamą piniginį srautą. VKJ per metus pagamina daugiau nei 1 TWh šilumos, apie 0.5 TWh elektros bei sudegina 200 000 tonų komunalinių atliekų. Kitaip tariant, tai ilgalaikis pinigų šaltinis, kurį valstybė ar jos valdomos įmonės galėtų išlaikyti savo rankose.

Kodėl pelnas, kuris galėtų likti Lietuvoje, sąmoningai perleidžiamas užsienio kompanijai? 

Argumentas, kad „toks buvo įsipareigojimas jėgainės statybai gaunant 138 mln. eurų ES paramos “, skamba labiau kaip formalus pasiteisinimas nei strateginis sprendimas. 

Suprantama, įsipareigojimai privalo būti vykdomi– klausimas, kieno naudai. Įsipareigojant 49 % VKJ akcijų parduoti privačiam investuotojui nebuvo reikalaujama, kad tai būtų užsienio kompanija.

Kodėl nei Ignitis grupė, nei finansų ministras nesiūlė VKJ 49% akcijų paketą įsigyti Vilniaus miesto šilumos tinklams (AB „Miesto gijos“)? AB „Miesto gijos“- tai privatus juridinis asmuo, formaliai atitinka EK reikalavimus.

Dar labiau stebina politinis pasyvumas. Finansų ministras, kaip valstybės interesus atstovaujantis pagrindinis Ignitis grupė akcininkas, renkasi stebėtojo poziciją.

Viešai deklaruojamas pasitikėjimas įmone skamba patogiai, tačiau valstybės valdymas nėra tikėjimo klausimas – tai kontrolės, atsakomybės ir naudos valstybei klausimas.

Todėl mano klausimas: ar valstybė vis dar geba veikti kaip strateginis Ignitis grupė savininkas, ar jau tampa pasyviu stebėtoju, kuris savo pelningiausius aktyvus perleidžia tiems, kurie suranda „reikiamas“ duris?