Centralizuotas šilumos tiekimas yra viešoji paslauga, nuo kurios žiemą priklausomos šimtai tūkstančių Lietuvos šeimų. Lietuva šildymą pastatė beveik ant vienos - biokuro kortos (2025m. biokuras sudarė 81 proc. šilumos gamybos), bet pačios žaliavos tiekimo ir kainos riziką paliko „laisvajai“ rinkai ir savivaldybėms.
Leisiu priminti, kad Europos komisija šiemet dar kartą konstatavo, kad Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties rizika išlieka gerokai didesnė už ES vidurkį, o ypač tarp 65 metų ir vyresnių žmonių. Lietuva yra tarp prasčiausiai atrodančių ES valstybių ir pagal vieną svarbiausių energetinio skurdo rodiklių – gyventojų dalį, negalinčią finansiškai išlaikyti būsto pakankamai šilto.
Naujausiame ES palyginamame rodiklyje Lietuvoje 18,0 % gyventojų negalėjo pakankamai šildyti savo būsto, kai ES vidurkis buvo 9,2 % – taigi beveik dvigubai mažesnis. Todėl kiekvienas neapgalvotas sprendimas biokuro rinkoje galiausiai atsiranda žmogaus sąskaitoje už šildymą.
O situacija prieš artėjantį šildymo sezoną skambina pavojaus varpais! Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, 2026m. liepos pabaigoje biokuras kainavo 26,8 Eur/MWh -58,1 proc. daugiau nei prieš metus. Ateinančiam sezonui ilgalaikiais sandoriais užsitikrinta tik 20 proc. sezono poreikio. Kitaip tariant, didelė dalis kuro dar turės būti nupirkta.
Ar turime Lietuvoje iš tikrųjų atsakingus asmenis, ar institucijas už apsirūpinimą biokuru, centralizuotą jo pirkimą. Ar tai tik savivaldybių klausimas? Biokuro biržą turime, bet tai tik prekybos vieta, tai ne valstybės energetinio saugumo garantas.
Nėra koordinuotų ilgalaikių pirkimų modelių, nėra nacionalinio rezervo bent jau kritiniam centralizuoto šildymo poreikiui.
Ne paslaptis, kad biokurui tinkama mediena ir jos atliekos išvežamos iš Lietuvos jos net nepasiūlius mūsų biokuro gamintojams. Tai ar Lietuvos šilumos tiekėjai dėl tos pačios žaliavos nėra priversti konkuruoti su daugiau galinčiais mokėti pirkėjais Lenkijoje ar Skandinavijoje.
Kodėl tik dabar prasidėjus rudeniui valstybės biurokratai kalba apie ieškomų būdų didinti kirtimo liekanų pasiūlą, biokuro gamybą ar importą.
Turbūt nebūsiu vienintelis, kuriam atsibodo klausytis gražių energetikos strategijų, kai žmogaus namuose jos baigiasi ties šaltu radiatoriumi, augančia sąskaita arba – kaip šiandien tūkstančiams žmonių –tiesiog užgesusia elektra.
Artimiausiuose Energetikos ir darnios plėtros komiteto posėdžiuose ketiname gilintis iš esmės – nuo žaliavos kainos, eksporto ir valstybinių miškų medienos iki biokuro rezervų, savivaldybių pasirengimo ir atsakomybės už visą centralizuotas šilumos tiekimo sistemą.
Skaityti komentarus