Pažvelgus į konservatorių palikimą ir jų rengtą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, jau turėjome džiaugtis vandenilio energetikos proveržiu.
Seime energetikos ministras Lukas Savickas vėl entuziastingai pristatė Vandenilio įstatymo projektą. Piešė ateities infrastruktūros paveikslą, siuntė „signalus“ verslui ir Lietuvos žmonėms. Užmojai dideli ir...migloti. Be skaičių.
Todėl pasiteiravau: ar tai naujas energetikos projektas, ar ankstesnių konservatorių vyriausybės ir D. Kreivio ambicijų tęsinys? Kokia būtų Lietuvoje pagaminto vandenilio kaina?
Pasirodo, mes tik perkeliame europinę direktyvą. Tai, neva, privaloma valstybėms narėms, nepriklausomai nuo to, kokiu tempu jose vystoma vandenilio energetika.
O apie prognozuojamą Lietuvoje pagaminto vandenilio savikainą – nė žodžio. Nei konkrečių skaičių, nei prognozės, nei aiškaus atsakymo, kada ir kokiomis sąlygomis ši energetikos kryptis galėtų tapti ekonomiškai konkurencinga.
Niekas neneigia naujų technologijų perspektyvų, bet tarp technologinės galimybės ir ekonomiškai pagrįsto projekto – milžiniškas skirtumas. Ypač kai kalbame apie energetiką, kurioje už politines ambicijas galiausiai susimoka vartotojai.
Ne kartą matėme, kaip energetinės politikų vizijos virsta milijardiniais projektais, kurių ekonominio pagrįstumo paskui tenka ieškoti su žiburiu.
Kol kas susidaro įspūdis, kad svarbiausia – procesas, o ne rezultatas.
Tik gal būtų laikas pradėti kalbėti ne vien apie vandenilio ateitį, bet ir apie jo kainą? Nes politiniais pažadais kuro bako nepripildysi.
Skaityti komentarus