Todėl posėdyje uždaviau gan paprastą klausimą: kas ir kaip kontroliuoja į Lietuvą importuojamų atliekų srautus? Kur jos nukeliauja kirtusios sieną? Kiek jų realiai perdirbama, kiek sudeginama, kiek pašalinama sąvartyne ?

Ir dar svarbiau – kam šiandien teikiamas prioritetas VKJ: Vilniaus regiono gyventojų atliekoms ar importuojamoms atliekoms?

Lietuvos įstatymai draudžia importuoti komunalines atliekas, jeigu jos skirtos šalinti, ar naudoti energijai gauti. Leidžiama importuoti tik perdirbimui. 

Tačiau vien draudimo įrašyti į įstatymą neužtenka. Reikia gebėti parodyti visą atliekų kelią – nuo įvažiavimo į Lietuvą iki galutinio jų sutvarkymo.

Kas garantuoja, kad kaip perdirbti įvežtos atliekos, pakeitusios savo kilmę galiausiai neatsiduria deginimo įrenginiuose, ar sąvartyne?

2025 m. į Lietuvą įvežta apie 134 tūkst. tonų komunalinių atliekų ir apie 126 tūkst. tonų pakuočių atliekų. Milžiniški kiekiai. Tai jau ne maišelis šiukšlių – tai šimtai tūkstančių tonų srautų. 

Todėl reikėtų labai konkrečiai atsakyti: kas įvežė, kam perdavė, kiek perdirbo, kas liko po perdirbimo ir kur tas likutis nukeliavo. Kadangi kiekviena importuotų ir neperdirbtų atliekų tona gula ant Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos ir mokesčių mokėtojų pečių. Ar aplamai tokia kontrolė vykdoma? 

Deja, tenka konstatuoti, jog atsakingos aplinkos apsaugos institucijos nepajėgios tinkamai susitvarkyti su šia užduotimi. Matyt, ne veltui nuo šių metų gegužės ES įvedė ir naują skaitmeninę tarpvalstybinių atliekų vežimo sistemą DIWASS, nes problema egzistuoja. Jos paskirtis – geresnis atliekų atsekamumas. Vadinasi, technologinės galimybės matyti atliekų kelią tik didės. Ar Lietuva tuo realiai naudojasi?

Ne mažiau svarbus ir Vilniaus kogeneracinės jėgainės (VKJ) klausimas.
VKJ buvo statoma akcentuojant viešąjį interesą. Projektui skirta 140 mln. eurų ES Sanglaudos fondo lėšų. Šiandien 51 proc. VKJ priklauso „Ignitis grupei“, net 49 proc. – skubiai buvo parduotos privačiam Europos infrastruktūros fondui „Quaero“.
O pati VKJ 2025 metais uždirbo 27,3 mln. eurų grynojo pelno.

Ar Vilniaus regiono gyventojų sumokami atliekų tvarkymo mokesčiai nėra naudojami infrastruktūrai ir sistemai, iš kurios komercinės naudos gauna privatūs dalyviai? Kaip atskiriamos viešosios paslaugos sąnaudos nuo komercinės veiklos? Ar gyventojas nesubsidijuoja komercinio atliekų verslo?

Atliekų importas ir jų tvarkymas – didelis ir „paslaptingas“ verslas. Todėl valstybė privalo matyti ne tik į Lietuvą įvažiavusį vilkiką, bet ir kiekvieną jo atvežtų atliekų toną.

Kas ją gavo? Kas perdirbo? Kas liko? Kas sudegino? Kas už tai sumokėjo? Ir kas iš to uždirbo?

Tokius skaičius už atliekų kontrolę atsakingos institucijos turėtų žinoti kaip du kart du.
Deja, šiandien Audito komiteto posėdyje konkrečių atsakymų taip ir neišgirdome.

O kai kalbame apie šimtus tūkstančių tonų atliekų ir milijoninius pinigų srautus, atsakymas „nežinau“ pats tampa problema.
Audito komitetas parlamentinį tyrimą tęs.