Įsivaizduokite niūrų vaizdelį: mūsų vaikai mokyklose mokomi nekęsti savo šalies ir praeities didvyrių, tėvai pateikiami kaip jų engėjai, priverstinai lanko ištvirkavimo pamokas. Vergija tai laisvė, liga tai sveikata, vyriausybės klausau ir vargo nematau. Leftistinis mokymas dėl šeimos dar labiau pasistūmėjo ir dabar žmonėms diegiama, kad šeima turi apsieiti be baltojo heteroseksualaus vyro, kuris tapo visų neigiamų reiškinių atpirkimo ožiu.

Į Lietuvą plačiu srautu plaukia migrantų iš atsilikusių šalių srautas, nupirkti nevyriausybininkai tiesia jiems raudoną kilimą, paprieštarauti neįmanoma, nes tai „neapykantos kalba“, už kurią gali ir atsidurti už grotų. Įvesti individualūs įvardžiai, kai į asmenį turi kreiptis jos parinktais įvadžiais, antraip būsi netolerantiškas ir prarasi vietą visuomenėje. Prezidentą ir seimą kaskart parinks pasaulinė giluminė vyriausybė, o jos paskirti atstovai keliaklupsčiaus prieš savo užsakovus. Na ir, žinoma, vyksta nesibaigianti plandemija, kuri laiko visus uždarytus namuose, o valdžia šiuo pretekstu elgsis su žmonėmis kaip su ganomomis kiaulėmis.  

Galima būtų tęsti, tačiau manau aišku kurlink viskas eina. Ką tokiu atveju galime padaryti, kad sutrukdytume vyriausybei visiškai mums pavergti, ir kaip iš to išsivaduoti?

Pirmiausia mums reikės pakeisti savo nusistatymą apie valstybės vaidmenį mūsų gyvenime. Viena iš priežasčių kodėl plinta socialistinės idėjos – suaugusiems žmonėms norisi kad atsirastų rūpestinga mama, kuri jais pasirūpintų. Į šį infantilų poreikį atsiliepia demagogai, kurie pasiūlo paskirti biurokratą, kuris visus aplygins ir „atkurs socialinį teisingumą“. Tačiau teisingumas negali būti socialinis, jautrus, rūpestingas ar dar koks kitoks. Tai arba teisingumas, arbe neteisingumas. Ne šiaip sau graikai Temidę vaizduoja užrištomis akimis – teisingumas turi būti aklas subjektyviems norams ir būti visiškai vienodas visiems. Taip, greta teisingumo turi žengti ir mielaširšdiškumas, kuris apmaldytų teisingumo šaltumą, tačiau tai nekeičia esmės, kad teisingumas neturi širdies ir nė vieno nemyli.

Viena svarbiausių konservatyviųjų vertybių – savikliova. Tai žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi. Puiku, jeigu dar greta gali kiek pasirūpinti ir kitu, tačiau tavo esminė pareiga - pasirūpinti savimi ir savo šeima. Tam žmogui reikia suteikti laisvę, o jeigu šis jos neturi, tuomet visomis išgalėmis turi siekti laisvės, nes jis turi pareigą pasirūpinti savimi.

Jeigu susiduria leftistinis valdžios reikalavimas pasirūpinti jos sukurtu kolūkiu ir šventa žmogaus pareiga pasirūpinti savimi, tuomet žmogus žinoma (kiek tai įmanoma) turi rinktis pastarąją. Mokesčių prasmė – sumokėk dalį pajamų, o už tai mainais mes suteiksime tau reikiamų paslaugų. Mokesčiai turi būti socialinis susitarimas. Anglosaksiškoje tradicijoje sakoma, kad jeigu moku mokesčius, tai turiu ir gauti žodį valstybės valdyme (No Taxation Before Representation). Jei mokesčiai vien tik pablogina mokesčių mokėtojų padėtį, veikia kaip pavergimo įrankis, tokiu atveju žmonės žinoma turėtų jų mokėti kaip įmanoma mažiau. Talmudas sako, kad mokėti mokesčius nenaudėlių vyriausybei yra nuodėmė (aišku, ir priešingai – moraliai vyriausybei turi sąžiningai viską sumokėti iki paskutinio cento).

Dėl to pirmasis mūsų rezistencinis žingsnis turi būti tai, ką versle vadina „optimizuoti mokesčius“. Tai reiškia pasitelkti visas įmanomas priemones sumokėti tų mokesčių kaip įmanoma mažiau. Verslo pasaulyje, ypač stambiojo, jau seniai laikoma savaime suprantama mokesčių visokeriopai vengti, išlaikyti valdžią palikti mažiau pasiturintiems.  Ką ši į tai? Bet kurios šalies vyriausybė verčiasi per galvą kad tik įtikti tokiems turčiams, rengia jiems mokesčių lengvatas, suokia čiulba kviesdami investuoti šalyje. Kodėl ko tai panašaus negalėtų daryti kiti žmonės, ypač jeigu valdžios nusiteikimas yra priešiškas ir nesame suinteresuoti toliau laikyti juos sau ant sprando?

Mokesčių nemokėjimas gali būti teisėtas ir neteisėtas. Teisėtas – pasiieškai landų mokesčių sistemoje, neteisėtas – kai nemoki jų nepasiieškojęs.

Mokesčiai yra bet kurios netikusios valdžios Achilo kulnas. Kai valdžia pradeda engti žmones, šie nustoja mokėti mokesčius (dažnai ir dėl to, kad nebegali išlaikyti verslų), todėl biudžetas išsenka. O kai biudžetas išsenka, baigiasi ir socializmas. Kaip sakė Margaret Thatcher, „socializmo problema ta, kad anksčiau ar vėliau išsenka svetimi pinigai“. Kai tai įvyksta, laisvę atgauti gerokai paprasčiau, nes valdantiesiems neapsimoka toliau valdyti – nėra ką grobti.

Antras žingsnis – susikurkite užsiėmimą, kuris galėtų jus išmaitinti net ir sunkiausios krizės laikais. Feisbukas ar Jutubas pilnas įvairių vaizdo įrašų kaip galima pasigaminti įdomius gaminius. Jeigu  padarysite ką nors išskirtinio – nupirks ir juodžiausiais laikais. Tiesiog šiuo metu reikia būti itin lankstiems ko imtis pragyvenimui. Jeigu įsikinkysite į nuostatą suktis kaip vijurkui ieškant ką žmonės perka, vis tiek rasite kas turi paklausą. O toliau jau visa tai galima kelti į internetinę prekybą.

Pavyzdžiui, aš šiuo metu galandu pardavimo ir rinkodaros įgūdžius – prireikus galėsiu steigti internetines parduotuves arba pardavinėti produktus įtaigių tekstų pagalba.

Kai susitvarkėte savo finansinį pagrindą ir optimizavote mokesčius, nepamirškite pagal galimybes remti likimo draugus, kuriems nepavyksta pasirūpinti savimi. Jeigu gebame pasirūpinti savimi, tuomet žinoma pagal galimybes turime padėti šeimai, tėvams ir draugams. Nuo valdžios nusukti eurai turi ne jus praturtinti, o padėti atsidūrusiems bėdoje. Tokiu atveju jūsų elgesys lieka doras ir netapsite vagimi D-vo akyse.

Labai svarbu remti ir aukoti tiems, kurie kovoja už jūsų laisvę. Aukokite disidentams, būtinai susimokėkite alternatyviems žiniasklaidos kanalams – pradedant nuo Minfo.lt. Tikriausiai nereikia išsiplėsti kaip svarbu finansiškai remti kovą už laisvę.

Kaip apsaugoti vaikus nuo žalingos švietimo sistemos įtakos? Jeigu nėra kito pasirinkimo ir privalote leisti vaikus į ištvirkavimo pamokas, prieš tai bent jau pasišnekėkite su vaiku ir paaiškinkite kad visa tai ką jis ten girdės yra melas ir nuodas. Dar prieš einant į tas pamokas turėtumėte jį apmokyti šeimos ir dorovės pagrindų – paaiškinti kas sulipdo tikras šeimas, ko reikia kad gyvenimas šeimoje neštų laimę, kokios vaikų pareigos šeimoje. Žinoma, dar svarbiau savo vaiką auklėti tinkamu pavyzdžiu, o tam neišvengiamai turėsite pats pasidomėti sėkmingos šeimos pagrindais. Tam rekomenduoju domėtis judėjiška šeima.

Apibendrinant ko leftistinės okupacijos sąlygomis reikia imtis eiliniam žmogui – tai pasyvioji agresija. Jei negalima kitaip, tuomet vaizduoji kad jiems paklūsti, tačiau kai nemato darai savo. Sovietmečiu buvo toks anekdotas: viena sakome, kita galvojame, trečia darome. Toks dviveidiškumas padėjo žmonėms pratempti sovietinių nesąmonių metus.

Kiekviena priespauda pagimdo ir didvyrių, kurie nepabūgsta atvirai pasipriešinti represiniam režimui. Šiuo metu vis dar įmanoma politinė kova, tačiau jeigu to nebeliktų, tuomet geriausia imtis disidentinės taktikos. Kadangi leftistinis režimas, kaip ir anksčiau sovietinis, aiškins, kad gyvename laisvėje ir demokratijoje, galima tuo pasinaudoti ir prisistatyti kad neva nori jiems padėti įgyvendinti jų skelbiamus idealus.

Pavyzdžiui, jeigu jie nuolat kartoja kad yra už lygybę, tai galima pastebėti kad ne visuomet jiems pavyksta būti idealiai visiems teisingiems ir pasisiūlyti padėti įgyvendinti lygybės principą. Taip, pavyzdžiui, sovietmečiu veikė lenkų „Solidarumas“, kuris ėmė aiškinti, kad partija neužtikrina darbininkų laisvės ir gerovės, pradėjo siūlyti savo kaip tai padaryti. Tokia protestuotojų retorika valdančiąją komunistų nomenklatūrą pastatė į keblią padėtį, nes jie visuomet aiškino, kad dieną naktį plūkiasi darbo liaudies labui. Nėra taip jau paprasta tokius aktyvistus represuoti ir vaizduoti kad nieko neįvyko.

Prisidengusiems tokiu skydu, aktyvistams reikia būti kuo drąsesniems, nes jų drąsa pažadins ir pakurstys tūkstančius. Štai vos kelių dienų senumo pavyzdys. Dar neseniai praėjo kovo 11-osios minėjimas. Valdžia suokė apie ištikimybę nepriklausomybei ir tautos gerovei. Tačiau po savaitės jos remiami ir skatinami LGBT aktyvistai išpaišė vaivorykšte požeminę perėją Vilniuje, Narbuto gatvėje, ties „Panoramos“ prekybos centru. 

Tada atėjo grupelė neabejingų lietuvių ir šią vaivorykštę užpaišė trispalve. Kaip ne kaip, tai valstybės vėliava, todėl valdžiai keblu tokius represuoti. Ši paliko reikalą savieigai. Tada grįžo LGBT ir išpaišė trispalvę. Gavosi vėliavos išniekinimas – didelis minusas LGBT reikalui.

Šis epizodas atskleidė, kad pakanka nedidelio, tačiau ryžtingo pasipriešinimo, ir leftistų pastangos ima strigti. Jeigu mes iš tiesų branginame lietuviškas vertybes, tuomet stokime jų ginti. Kas yra mūsų vertybės paaiškėja kai jos užpuolamos; jeigu neginame, vadinasi, jos tebuvo patogus fasadas.

Tačiau pats svarbiausias darbas norint įveikti leftistus – tai sukurti nepalyginamai patrauklesnę idėjinę alternatyvą, kad visuomenės dauguma išsivaduotų iš baimės, prarastų motyvaciją sekti valdančiaisiais, pokyčių troškimas pranoktų baimę. Tam turi pasidarbuoti šalies intelektualai, kuriems reikia sukurti kietą alternatyvą bet kam ką perša leftistai. Kai konservatyviosios vertybės taps neapsispiriamai patrauklios, leftistų dienos valdžioje bus suskaičiuotos. Ne be reikalo romėnai sakė: tautos balsas –dievo balsas. Jie žinojo kad daugumos troškimai neišvengiamai kaskart paima viršų.

Kokia turi būti idėjinė atsvara leftizmui pažvelgsime trečioje ir paskutinėje šio straipsnio dalyje.